Kad tik Kalniečiui būtų daugiau gimtadienių per savaitę, jeigu jis sugeba ne tik prišaudyt tritaškių, bet ir iškišt sau nebūdingą pasą po pikenrolo atsidengusiam centrui, kai Kaukėnas ir Pocius bijo tai padaryt. Valančiūnas, tas centras, kuris visus metus Ryte praleido panašioj atostogų pozicijoj ir pažaisdavo tik su Jasikevičium, ir šiandien kelis kartus buvo išėjęs pasui priimti į viršų pakeltom rankų. Pora pasų į priekį Valančiūnui ir atsiveria erdvė metikams, serbai pradeda rinktis prieš jį pražangas, Valančiūnas meta tvirtą pasą Kalniečiui, lyg kviesdamas pažaist, pastebi laisvą Jasaitį, dėjimas.

O kai pasuoja Javtokas, komanda turi susikaupt ir stabtelt. Į krepšį jis beveik nežiūri, nebent aplink atsiveria ganykla. Iš to kartais kas nors gaunas, koks nors smagus derinukas, po kurio iš šono įkirtę Jasaitis ar Jankūnas įmeta iš po krepšio, bet tai įvyko jau kelis kartus, per daug, kad varžovai nepastebėtų sistemingumo. Jeigu Javtokas ir kitas rungtynes sužais vėl prastai, jis praras vietą starte. Bet su Kemzūra visko gali būti - juk jis lengvai gali paaukoti žaidėją, kuris yra ant bangos.

Atrodo, šiandien Valančiūnas pagaliau pasijuto rinktinės narys, sužaidė rizikuodamas iki galo, bet vos jo veide dingo statusas, jo pasas Jasikevičiui ėjo pro šalį. Kaip ir Javotkas, jis tik pradeda priprast. Bet net ir nebūdamas pripratęs, matėm, jis gali daug pridaryti. Krstičiams jis jau yra privengtinas, išėjęs prieš jį pirmą kartą Nereikalingas Nenadas šokinėjo aplinkui.

Jasikevičius šiandien išėjo įsikalęs į galvą, kad serbai yra kažkokie priešai, kurie kažkada nuskriaudė Lietuvos rinktinę. Principiniai priešai, kurie Sabui achilą pakirpo. Bėgo galva į sieną puolime ir atmetinėjo netikslius pasus atgal, kur kažkas turėdavo gelbėti situaciją. Jo kietakaktiškumą vainikavo po savo krepšiu prarastas kamuolys. Bet jis stengėsi, vieną kartą gynyboj šoko į viršų kiek galėjo, net už linijos neužkliuvo. Kaip ir Valančiūnas, kuris praleido Krstičių pirmoj atakoj pirmoj pusėj, bet paskui vienu metu antroj pusėj tiesės kiek galėjo. Autoritetas užsitarnaujamas nuvainikuojant kitus autoritetus.

Kiti žaidėjai daug grybo nepjovė. Jasaitis vėl rodė savo specializaciją graibydamas kamuolius puolime ir ramiai juos realizuodamas taškais, Kaukėnas realizavo kiekvieną kartą, kai to reikėjo, Pocius tik kartą po medžius išbėgo pasikarstyt. Na, gynyba dažnai buvo prasta ir nutrūktgalviška, akla, nieko aplink nematant, todėl serbams dažnai būdavo erdvės. Ta gynyba buvo nuoširdžiausias rinktininės prisipažinimas, kokia ji yra - dažnai pametanti galvą, nejaučianti vienas kito. Prieš lenkus ji atrodė geriau, bet tai buvo silpnesni varžovai, prieš kuriuos vedė ir revanšo siekis.

Songaila... Songaila ginas kaip Javotkas puola. Žino, kaip tai daryti, bet nejaučia būtinybės to daryti.

Apskritai tai buvo vienos iš dviejų (prieš Lenkiją) geriausių Lietuvos varžybų. Prieš Lenkiją geriau gynėmės, tačiau prieš serbus sužaidėm susikaupę ir trečią kėlinį. Buvo šiek tiek ir greito pavyzdingo puolimo. Ir Kalniečio klaidų jame.  Svarbiausia, kad jau yra instinkto stumt kamuolį į priekį. O su 30 minučių žaidžiančiu Valančiūnu ši rintkinė gali tapti skrajojančiu, ėm, kuršiu. O Kalnietis yra šio čempionato žaidėjas, augantis su kiekvienomis rungtynėmis. Galbūt jis yra tas atakuojantis įžaidėjas, kuriam pasai rankose atgys, kai jis išsiplės visose savo atakavimo galimybėse, kurias jaučia. Kai pajaus, kad gali būti lyderis, kuris pritraukia žmones.

Kas keista dėl serbų, tai tas nuolatinis baksnojimas, kad serbai yra apgaulės ir klastos įsikūnijimas, o lietuviai yra fair play čempionai ir grobis veršiuko akimis. Žmonės mažai žiūri į alkūninį Jankūną ir nuolat konferenciją su teisėjais atidariusį Jasikevičių. Ir gudrume nėra nieko gėdingo - visada reikia spaust, kiek taisyklės leidžia. Taip mažas ir kūdas Jankūnas gali išsilaikyti - įsikabinęs dantimis. Kare kaip kare.