Bent du kartus Lietuvos rinktinė atrodė tvirtai - kai Jasikevičius atliko pseudo no luk pasą Jankūnui po krepšiu ir kai užspaudęs rusą kitą pats pelnė 5 taškus iš eilės ir pradėjo spurtą. Visą kitą laiką atrodė, kad rinktinė nori kuo greičiau eiti namo ir įsijungti Playstation. Atrodė, kad gali žaist, bet niekas nenori kauptis ir burtis į komandą, stovi visi su savo personalijom, kol Mozgovas smegenainis ir Kirilenka laksto po krepšiais ar mėto iš tolimiausio vidutinio nuotolio, kokį yra matęs Valančiūnas per pastaruosius metus.

Bet vieną kartą Valančiūnas vakar iš vidutinio nuotolio metė. Jis yra pakankamai taiklus, kad leistų sau prabangą per rungtynes švystelt ir porą trajakų, bet šiemet gavęs kamuolį už baudos aikštelės ribų, pradeda jį kilnot aukštyn žemyn ir kitaip dvejot. Vakar nebuvo jo geriausios rungtynės - pirmoj pusėj nugara jautęs erdvę dešinėj sukosi ne ten, o į kairę, poroj vietų užlaikė kamuolį, gynyboj neužsiėmė pozicijos prieš Mozgovą, susipainiojo tarp dviejų žmonių... Bet žaidimas pradėdavo rodyti gyvybės ženklus būtent tada, kai pakrypdavo ant Valančiūno. Jis yra naujasis lyderis. Bus pagal jį. Nebent Kemzūra elgsis kaip liūdnai pagarsėjusios "Lietuvos ryto" komandos treneriai, kurie turėdami geriausią Lietuvos talentą nežinodavo, ką su juo daryti. Vakar rinktinė atrodė kaip Rytas, kaip krūva asmenybių, žmonių su savo ypatingomis ypatybėmis, nuotykiais ir charakterio bruožais. Asmenybė - tai žmogus, turintis problemą ir tuo besididžiuojantis.

Jasikevičius taip pat į Valančiūną nežiūrėjo. Gerai pradėjęs Kalnietis vėliau kartą labai neįžaidėjiškai prarado kamuolį ir nustojo spydreisint į baudos aikštelę. Darekas Internašionalowičius parodė geriausią savo katastrofą, kurią tik moka, pažėrė klaidų ir priminė apie savo gynybos problemas. Pocius suspazmavo gynybos gniaužtuose. Mindaugas Lukauskis kiek pasinervinęs galiausiai ryžosi pamėtyti, o kovingasis Jankūnas nors dar neišėjo įsikirtęs iki galo ir gynyboje buvo susvetimėjęs su kamuoliu, puolime pataikė ir parodė Valančiūnui, kaip reikia drąsiai suktis į dešinę pusę, net baudos puolime nebijoti. Nežinia, ar Jankūnas Joną įkvėpė platesniam repertuarui (Neįmanoma juk nuolat veržtis iš dešinės į kairę ir tada dėt per galvą), bet antrą kartą sukdamasis dešinėn Jūrų Velnias viską atliko gerai. Tik susiorientuoti nebesugebėjo. Bet mokomasi palaipsniui, visi pokyčiai būna lėti.

Taip pat įdomus buvo derinys pirmoje pusėje Petravičiui, kur jis gavo kamuolį po krepšiu tarp kelių žmonių. Jeigu tai buvo derinys. Maloniai vėl stebino ir Simas Jasaitis, kuris nebemiega kampe, nebesnaudžia prie trajako, o ryžtingai meta. Nors šiemet jis retai lenda kovoti dėl kamuolio puolime, tačiau toks pasikeitimas džiugus. Turbūt jam padėjo tas dėjimas per žmogų per pasaulio čempo rungtynes prieš Argentiną.

Šiandien - prieš Latviją. Pats laikas pradėt grot be Kemzūros įsikišimo, pats laikas trenerio vairą perimt azartui.