Lietuva prieš Turkiją buvo žiaurios rungtynės. Ypač rinktinės kapitonui Robertui Javtokui, kuris pašokęs į orą tokiu naiviu ir mielu veidu lipa į medį gauti stogo, kad negali jo nelaikyti rinktinės dvasia ir epochos krepšininkas. Kamuolį meta tiesiog į to raudono žiedo pusę. Pasuodamas tiek išsigąsta, kad bijo sustoti vidury baudos aikštelės ir šveičia jį į kampą, kur nieko nėra. Arba paleidžia kamuolį ir tada muša jį dviem rankom į priekį. 0 jausmo. Nors gali ir geriau. Ir jaučiu, kad gali pašokti po krepšiu ir gražiai iš riešo nuo lentos išleisti kamuolį. Bet rungtynės yra labai įtempta vieta, daug kas žiūri, viskas susivelia.

Nuo pat pradžios iki trečio kėlinio vidurio Lietuva žaidė paskui turkus. Jasikevičius, Kalnietis, Pocius mėtė greičiau negu yra įpratę. Kaip kokie turkai, kurie viską bando padaryti su frenzium, ėm, siautuliu. Kalnietis mėtė iš sau neįprastų padėčių, Jasikevičius skubėjo, praradinėjo kamuolį, o Pocius vėl pradėjo lipti į medį. Juokinga buvo tik iš jo bjaurumo, kai nespėjęs pasikeist su Petravičium, stūmė jį į nugarą. Mažiau juokinga buvo tik Jasikevičiaus, Kaukėno ir Kemzūros aistravimas po sėkmingų atakų pirmo kėlinio vidury. Plius keturi - aš tuoj išprotėsiu.

Trukdo tokia arogancija kaip Pociaus ir nekantravimas šlovės atviruose autobusuose nuo Skuodo iki Varėnos. Kad mažai pakantos, matės ir iš Kaukėno bei Songailos požiūrio į Javtoką, po jo išradingų sužaidimų.

Jasaitis, panašu, pakilo į savo zenitą, sužaidė labai patikimai, gerai gynės, privogė kamuolių ir kartu su Kalniečiu nebijodamas atakavo lemtingais momentais. Tikiuos, jeigu jie nepataikys, prisiims fantikus lygiai taip pat, kaip prisiima pataikydami. Juk nebūna, kad kamuolys nekrįstų, viskas yra technikos, pasiruošimo, susikaupimo, atsipalaidavimo reikalas. Kai kamuolys išsisuka, juk jauti, kad vos vos paskubėjai.

Susikaupėlis Kaukėnas pavarė labai patikimai tiek kartų iš eilės, kad galima drąsiai sakyti, jog jis yra rinktinės kapitonas de facto. Panašu, kad jis pirmiausiai žiūri tvarkos. Smagu, kad Songaila įsijungė žaidimu su kokiu Amerikoj užaugo ir neprisirinko pražangų dengdamas Kanterą, smagu, kad Kalnietis ir Pocius kartą nepataikę, nebijojo imtis atsakomybės jau kitoj atakoj, kas baigės taškais. Manau, būtent dėl valios.

Gynės abi komandos labai kruopščiai - kruopščiai bėgo atgal, keitės dengiamaisiais, atkirtinėjo įžaidėjus, bet man pasirodė, kad būtent šioks toks atsipalaidavimas rungtynių pabaigoje, kai žaidėjai karštligiškai nebeskubėjo grįžti prie savo žmonių suveikė rezultatyviausiai. Aišku, mismatchas, vieno žaidėjo ūgio pranašumas prieš kitą, jis gauna kamuolį, gali būti kokia nors bauda, bet per skubėjimą velnias taip pat neša baudas ir metimus +1.

Na, svarbiausia, kad komanda nors ir pamažu, bet cementuojas. Kad tik šiandien laukdami ispanų nepadarytų cementovkės. Komanda cementuojas, o žaidėjai atsiskleidinėja. Vienam prasiveržime po krepšiu Kalnietis atsiskleidė visu greičiu, kaip koks Derrickas Rose'as nulėkė. Šita rinktinė dar nė karto nepavarė visom savo galimybėm.