Mantas Kalnietis įmeta taškus ir džiaugdamasis bėga į vieną pusę, kol po 10 metrų suvokia, kad treneris paprašęs minutės pertraukėlės. Šis vaizdas geriausiai iliustruoja šių metų Lietuvos rinktinę – pakeliui į sėkmę, bet dar šiek tiek ne čia ir ne dabar.

Linas Kleiza, tikriausiai siekdamas pasirodyti prieš būsimus sezono kolegas ir varžovus, prieš amerikiečius parodė visas blogąsias savo puses. Jeigu prieš Argentiną jis neįmetęs porą kartų atsitraukė ir laukė savo progos, pasavo kamuolį ir žaidė kūrybiškai, tai prieš JAV grįžo į savo standartinį trijų žingsnių nugara į krepšį šokį, švaistė neatsakingai, nebėgo į greitą puolimą kiek galėjo ir bent kartą užtingėjo grįžti į gynybą. Negana to, parodė savo forsiškąją pusę stumtelėjęs Iguodalą, kai šalia nebuvo kamuolio, nors visą čempionatą elgėsi gražiai ir pavyzdingai, atsiskleidė net kaip puikus eboniško akcento žinovas.

Amerikiečiai buvo puikiai išanalizavę Lietuvos ir Kleizos stilių. Žinojo, per kur jis inertiškai veržiasi ir kada meta. Stipri jų gynyba parodė ir kaip menkai įžaidėjau moka krepšinio reklamos ašis ir omega Mantas Kalnietis, kuris vėl pradėjo kamuolį varytis ties galva, atidavinėjo balionus. Jis turbūt supranta, kad jam dar daug kur tobulėt, nes vienoj greitoj atakoj matydamas laisvą žmogų nesiryžo jam skersuoti perdavimo per gynybą. Galbūt, kai suvoks, kokioje vietoje esamuoju metu yra, pradės ir komandos draugus matyti, ir dar labiau atskleis savo sproglumą. Šiemet jis labai pagerino savo leiupą.

Tačiau kartais ryžto jam pritrūksta. Vienintelis tikras Lietuvos hastleris, atiduodantis viską, einantis iki krepšio kad ir kiaurai lentą, yra Martynas Pocius. Bet ir jis šiandien, kaip ir Tomas Delininkaitis, bandė pakartoti vakarykštę sėkmę ore periminėdamas kamuolį iš vienos rankos į kitą, kai to visai nereikėjo. Delininkaitis dar ir pats nesuprasdamas praignoravo visiškai laisvą Jasaitį ir užbėgantį Jasaitį.

Kad tai tie patys žmonės per šį pusfinalį pasimatė tik porą kartų - kai Kleiza pagal aplinkybes prasiveržė ir pelnė savo vienintelį dvitaškį ir kai tas pats chuliganas susipasavo su Jasaičiu ir Jankūnu.

Jonas Mačiulis, ištiktas stabo, irgi parodė savo senas silpnybes – kaip jam trūksta komandinės dvasios ir drausmės. Robertas Javtokas, rinktinės plakatas ir kartos dvasia, jau pasiekė ribą už kurios pradės rizikuoti, tačiau šiandien vis dar kalbėjo su savimi, neatleido sau savo klaidų ar pramestų metimų, apžiūrinėjo save kaip atrodo - aprangą, tatuiruotę per minutės pertraukėlę.

Geriausiai prieš jankius sužaidė Simas Jasaitis. Nors jis visai laisvas sudvejojo, ar mesti, ir kamuolį išleido jau leisdamasis, būtent jis savarankiškai ir pasiaukodamas priėmė sprendimą pradėt spausti amerikiečius, kai to labiausiai reikėjo ir žengė dvigubint gynybą. Mažas žingsnelis, pažodžiui - mažas, bet svarbus. Tai išlipimas iš senų schemų, blogų įpročių, stabmeldystės ir lipimas į žaidimą. Ten, kur nesigirdi tribūnų gausmo ir nesijaučia tiksinčio laikrodžio. Tai yra būtent tai, ko siekė Kemzūra.

Žingsnelį žengė net ir TV3, kuri pagaliau į savo „Apžvalgą“ įtraukė reportažą apie rinktinės treniruotę. Galbūt prieš mažąjį finalą primins ir kas laimėjo antrąjį šeštadienio pusfinalį. Nors jų vedėjas per pertrauką sakė, kad visi Vilniaus Rotušės aikštėje susirinkę žmonės laukia rungtynių pabaigos. Ne pergalės, rungtynių pabaigos.