12 Lietuvos žaidėjų laimėjo prieš Didžiąją Britaniją 80:69. Nėra komandos, nėra vienas kito palaikymo ir tarpusavio supratimo. Didelę dalį taškų Lietuva sumetė vienas prieš vieną, o kai britai paspausdavo kamuolys krisdavo iš rankų. Dažnai ir spaust nereikėdavo, nes pirmam kėliny apskritai mažai kas žiūrėjo į krepšį. Ir trečiam, per kurį Lietuva įmetė 5 taškus, Jasikevičius niekaip nesurezgė 2 prieš 2, Kaukėnas žengtelėjęs žingsnį į priekį patraukė atgal, o greitose atakose žaidėjai bijojo pasuot laisvam į priekį. Nors Pocius, atrodo, net ir nenorėjo pasuot. Tada įtraukęs galvą veržėsi po krepšiu, gavo stogą ir pradėjo kitus raminti, kad viskas čia gerai. Mėgsta jis komandos žaidimą pasabotuot, bet niekaip neiššoka virš bambos.

Petravičius yra visai geras žaidėjas, kai jam nereikia kovoti dėl kamuolių, o tik mesti. Kai jis centre, kovoj dėl kamuolių daros nejauku. Kalnietis įvykdė savo normą kritiškoj situacijoj suvelt nesąmonę. Kaip jis mėgsta daryt "Žalgiry" - net ir paskutinę minutę, esant vieno taško skirtumui mesti kokią nors nesąmonę per klyną ar darydamas salto. Tai griūdamas nebandė išsaugot kamuolio, šveitė per galvą avantiūrą į priekį.

Žaidė po vieną, bet pabaigoje laimėjo deriniais. Atrodė, kad tvarkos gali būti, bet vaibo mažai. Tik Javtokas pajuokino, prieš kelias dienas pajuokavęs, kaip nemoka mėtyt, ir per paskutines sekundes du kartus neįmetęs į krepšį. "IQ" jį įtraukė į  geriausių Lietuvos krepšininkų dvyliktuką. Aš sakau "eik eik". Daug kas mėtė klišai, lyg būtų tiesiai iš štanginės į aikštelę išbėgę, vis trumpi trumpi... Na, pergalė geriau nei nieko.