Kai praeitą kartą susitikau su Lietuvos techno meistru Linu Strockiu, jis buvo pradėjęs savo žygį per Lietuvos, ar reikėtų sakyti Vilniaus?, žurnalistų diktofonus, reklamuodamas savo greitai pasirodysiantį albumą. Dabar jis jau džiaugiasi geromis recenzijomis iš Britanijos muzikos apžvalgininkų ir prašo išversti, ką vokiečiai prirašė į savo žurnalus – prirašė gerai, giria originalumą, melodingumą, gal kiek stiliaus nesugeba priklijuot. „Puikiai gyvenu“, aiškina, žvalgydamasis staliuko. „Aštuntas mėnesis be darbo, o išgyvenu iš muzikos“. Susitikom pasikalbėt apie jo naują slapyvardį, projektą, kūrybai atrastą disco muzikos rūdą, o nunešė mus vaibo bangos per grūvo laukus toli toli, pasijutom stovy ant haipo bangos keteros...

"Tai ne stebuklai, bet tai lithuanian shit", apie pasaulyje puikiai vertinamą savo albumą sako Linas Strockis. Jėzau, Linai, neimk agurkų nuogais pirštais, ten juk actas, susižalosi pirštelius.

-Linai, aš nežinau, kaip kuriama muzika, man du ar tris kartus diagnozavo neklausą, bet aš spėju, kad tik labai labai geras, profesionalus rašytojas gali rašyti bet kokius žanrus gerai. Bet kokius žanrus tik rašyt gali vidutiniški rašytojai, bet visus žanrus daryt gerai gali tik genialūs rašytojai. Aš manau, kad jeigu žmogus rašo labai gerą poeziją, ir jis pradeda rašyt romaną, jam reikia pasiekti labai didelį persilaužimą, jis turi labai daug pakeist. Tu pradėjai remiksuot, ir netgi kurt, disco muziką, kuri turbūt yra labai kitokia.

-Aš galiu iškart pasakyt, kad turbūt labai ne kitokia, man ji netgi labai panaši į tai, ką aš darydavau, nes tai vis tiek buvo šokių muzika, tai buvo nuolatinis grūvas, tik, paprastai tariant, daug greitesnis, ten buvo daugiau loopsų, iš kurių ir ateina techno muzikos grūvas, ar ne? Tik iš pirmo įspūdžio disco, balearika muzika gali atrodyti labai skirtinga nuo techno, ar ne?

-Kas yra balearika?

-Na, ten visokie garsai plaukiantys... Žodžiu, labai kosminiai, netgi naivoki sąskambiai, erdvės didžiulės, lėta muzika.

-Aukšti sintezai?

-Viskas. Ten labai daug yra. Aš pats toj srity visiškai žalias buvau, kai pradėjau kurt, nes kuriu muziką taip kaip aš ją suprantu, ar ne? Aš nesu apsiklausęs, labai mažai muzikos klausau, klausau George‘ą Michaelą, Madonną, Nik Kershaw klausau, ar ne?

-Na, kur gerai klausos, ar ne?

-Jo, jo. Man nepatinka ten, žinai... Ir apie tą baleariką aš supratau tik kai pradėjau ją pats daryt. Esmė turbūt nėra stilius, kaip tu pavadinsi, taip nepagadinsi, bet geriausias pavyzdys, kas man išėjo iš tos balearikos tai buvo pirmas remiksas mūsų chebros „Silence“.

-Aš manau, kad stiliai reikalingi žmonėms, kurie patys nekuria muzikos...

-Gali skambesys pas tave išlikt nesvarbu kokiam stiliui, tiek techno, tiek tas mano disco skambesys ir suvokimas, vis tiek tu atpažinsi, kad ten aš esu, ar ne? Kažkoks braižas yra. Nėra taip, kad stilius pakeitė mane. Aš esu aš tas pats, tik dar viena, žinai, atšaka. Tai tas pats lėtesnis dalykas, viskas minkščiau, melodijos, pasakojimai eina!, supranti? O techno tai nepasakojimai, tu rėki, šauki ir varai taip, supranti? Tu sakai ir neklausai kitų, o disco...

-Pasakojimai, tu turi omeny, kad kurdamas įsivaizduoji kažkokius vaizdus?..

-Taip, taip, taip. New Found Land‘as pasakoja istorijas, pasakas, dėl to jos būna tokios ilgos ir melodingos ir visa kita, ar ne?

Įsivaizduokite, kas ta disco muzika, klausydami Lino Strockio sukalto remikso Vidžio, Mario Bassanov ir Jazzu kūriniui "Who's shot the silence?"

[audio: http://www.uroboras.lt/wp-content/uploads/2009/06/01_New-Found-Land-Version-by-Few-Nolder.mp3]

-Dar yra kažkoks siužetas, ar ne?

-Taip, taip taip. Na, šiaip aš turbūt daugiau apie live‘us kalbu, nes kiek atsiliepia apie mano debiutinį albumą („New Folder“) iš užsienio, tai labai įvairių stilių randa. Irgi melodingas dalykas, bet matosi ir visokie hipnotizuojantys dalykai, loopsai eina, dar kažkas vartosi, o New Found Land, ką aš dabar groju, yra tik labai maža dalis, kaip turėtų būti, kaip aš tą dalyką įsivaizduoju. Esmė ta, kad tai, ką aš dabar ruošiu ant „Silence‘o“, iš tikrųjų tai dabar šiek tiek nespėju ruošti visko, ten turėtų būti tokios grynai hipnotinės, transcendentinės klajonės, su tokiu lėtu disco ritmu, ar ne? Bet man reikia apgrot jas instrumentais, tiksliau, ne aš pats jas apgrodinėju, aš juk nesu profesionalus pianistas, cha cha cha...

-Tai Marius Adomaitis apgrodinėja?

-Ne, ne. Turėjau omeny, yra daug mergaičių, kurios nori pagrot, joms patinka, nuo arfų iki bele ko, žinai.

-Jos nuogos?

-Jos nori!

-Ar jos nuogos? Išsitepusios aliejais, be kelnaičių, bet su kojinių laikikliais?

-Su menininkėm taip nebūna. Visos mūzos yra nafik. Duok Dieve, laiko bus ir sveikatos, kurios nėra dabar žiauriai, ir reikėtų padaryt tą dalyką, ir tai turėtų būti tokios kaip mini simfonijos. Ant techno to nereikia.

"Silence" chebros direktorius Vidmantas Čepkauskas ir Linas Strockis.

-Tai ar tu turi pakeist mąstymą, kad pradėtum kurt?

-Ne tai, kad aš turiu pradėt mąstyt kitaip, aš turiu pakeist požiūrį, ar ne? Nes aš į tą patį dalyką pradedu žiūrėt kiek kitaip.

-Tu turi pasistengt.

-Ne! Na, kaip pasistengt?

-Jeigu tu turi pakeist požiūrį, tu turi prie kažko prisitaikyt, ar ne?

-Ta prasme, prisitaikyt. Aš tiesiog..., sakykim, ateina lūžis, ar ne, kažkaip viduj subręsti ir pagal aplinkybes kažkokias, aš esu toks žmogus, kuris nori išnaudoti visas galimybes, kurios atsiranda, ar ne?, man taip išėjo, kad aplink mane atsirado tokia chebra, kuri man parodė tą grožį tos muzikos, ar ne?, ir aš pagalvojau, kodėl aš negaliu daryt. Ir kai padariau... Esmė yra, tau reikia ieškot kabliukų gyvenime, kurie iš tavęs ištrauktų. Jeigu iš tavęs gali ištraukt.

-Atsiprašau už tokį tiesioginį pačiulpimą. Tai ir rodo, kad tu turi prisitaikyt, kad tu esi talentingas, aš gal čia sakau daugiau į diktofoną, bet tu kažkaip apsibrėžei iš anksto, kad bus ilgi melodingi kūriniai, su tam tikru, tam tikrais. Tu apsibrėži kažkokius rėmus. Tai reiškia, kad nėra taip, jog tu visiškai laisvai tą darai.

-Neįmanoma kitaip. Dar pačioj pradžioj, aš darau muzoną oficialiai apie trejus metus, ar ne, ir aš nuo visų laikų, pirmas mano remiksas buvo „Flamingo“ grupei, ten visiškai, kai jie buvo pačioj pradžioj, kai aš tik tai pradėjau karpyt kažką, ar ne, su „Partyzanais“, ar ne? Ir aš per tą laiką pridariau 50 visokių remiksų, editų, jie visiškai skirtingi. Ir man daugelis sakydavo, tu nesileisk influenco, ar ne, nesileisk priimt kažko iš šono, bet tai yra labai siauras požiūris. Tu turi dirbt su visais. Pirmiausia yra žmogus, paskui muzika, ar ne? Jeigu tave kabina žmogus, jis tau kažką parodys, jis tau duos kažką, išmokys tave priimt jį. Dėl ko tu apsiimi daryti projektus su labai skirtingais dalykais? Nes tai tau duoda influence‘ą. Jeigu tu esi pats kažkas, tavęs nenukirs tas influence‘as. Žinai, kaip būna. Tavęs jis neužvaldys ir tu nepasikeisi, tu liksi toks pats, tiesiog pamatysi kažko daugiau. Man sutaupo laiką tas dalykas, supranti? Jeigu aš pats bandyčiau išrast disco, būtų juokinga.

-Tai nėra kaltinimas! Nėra kaltinimas!

-Aš labai kaifuoju nuo to.

-Jeigu tu kurtum vienas, be draugų, be nieko...

-Aš ir kuriu vienas, be draugų.

-Kai tu vienas – Few Nolder. O kai tu su draugais – New Found Land?

-Ne. Be tokiu atveju visus gabalus aš absoliučiai, aš niekad nesu dirbęs su kažkuo, darbas su kažkuo tai tik remiksai, ar ne?, bet čia kaip tavo kūryba, tik paliekant tą patį, prisiliečiant prie gabalo, ne? Ir karoče... Jo. Ne, aš negalėčiau dirbti su kitais žmonėm. Tas influence‘as yra daugiau kaip palaikymo, vaibo parodymui. Ta prasme, tu gali būti tik su tokiais žmonėm, iš kurių kažko mokaisi, ar ne, na, kažko daugiau gauni. Jeigu tu gauni, tu visada eini į priekį, o jeigu ne, tai su savim gali užsikrušt, supranti.

Tai „New Found Landas“ yra vienas iš pagrindinių pavyzdžių mano kūrybai, kaip aš subrendau ir atradau savy pakankamai naują, pakankamai stiprų vienetą, kad aš jį galėčiau išskirt. Nes po „Few Nolderio“ ir taip jau buvo, blet, visokių ten gabalų, jis išsipūtė išsipūtė ir būtų plyšęs, bet kadangi visų gabalų nuolatinė tema ėjo techno, ar ne? Na, pavyzdžiui, „Fluttery“ yra vienoks ten gabalas, dar kitas kažkoks kitoks, bet atėjo labai stiprus „New Found Land“, jį reikėjo išskirt.

-Tai dabar žė. Dirbdamas vienas, pasivadinęs New Folder, sukūrei nuostabių techno gabalų, kas yra nenuginčijamas faktas, čia jau ne vertinimo klausimas, dabar tu atradai disco, sukūrei naują slapyvardį, tai jeigu tu atrasi trečią stilių, tarkim tai būtų modernusis hiphopas, pavyzdžiui...

-Tai taip ir bus. Jau laukiu, kada galėsiu prisėst ir pabaigt porą gabalų. Laukiu, jomajo. Bet vis tiek, jie turi eit po...

-Tai turi slapyvardį jau?

-Na, kadangi aš esu prijungęs prie to dalyko porą žmonių, kurie turi to man patinkančio grūvo, aš jų geriau neminėsiu, nuo to bus tik įdomiau, na, „Modselektoriam“ reikia paruošt plokštelę, ir A variantas buvo, kad jie leistų mano techno, nes jiem labai patinka, ar ne? Bet žiūriu, kad man pačiam norisi kažko įdomiau ir tuo labiau jie dubstepina ir visa kita, žinai. Na, ta prasme, aš vienas greitai to neišmoksiu. Jeigu chebra nepadarys su manim, aš padarysiu vienas, anksčiau ar vėliau, bet aš noriu greičiau, nes aš visko labai greitai noriu, ar ne? Jeigu padaryčiau vienas, tai būtų po mano pseudonimu, tą, kurį žino visi jau, žino tą „Few Nolderį“, supranti. O jeigu ne...

-Jeigu tu atrasi dar trečią stilių...

-Tai vat, tas stilius jau atrastas - maišyta, laužyta šokių muzika.

-Tu susigalvosi dar vieną slapyvardį?

-Aš pasitarsiu, bet galimas daiktas. Čia daugiau kaip projektai. Matai, kai padarai vieną dalyką, tu esi su juo siejamas, o kai padarai daugiau, tai visi atsisuka vardu ir pavarde. Ir taip dirbi prie to. O man tas visada labiausiai patiko, nes nuo senesnių laikų mane vadindavo pavarde. Mano pavardė buvo mano pravardė. Netgi malonu, kad tas dalykas atsisuka, nes nuo reivo, nuo viso kito tu išlendi ir kažkaip tampi po truputį kažkokios, sakykim, alternatyvios šokių muzikos prodiuseris. Nes įdėsi, va, mano nuotrauką, kur aš sėdžiu bare su laptopu, parašysi „Linas Strockis darbo vietoje“. Čia nėra prodiuseris, bet pagal darbus viskas yra kitaip. Pas mumis įsivaizduoja, kad tai turi būti studijinis produktas, ar ne, bet realiai tu turi padaryt idėją, padaryt grūvą, o garsą jie (įrašų kompanijos) sutvarko. Su tavo pagalba, kokia, aišku. Nes pirmas „No Mo“ vinilas – tai ten buvo padaryti gabalai per pusę valandos.

-Pusę valandos?

-„No Mo“ – valandą, „Brenn“ – pusę valandos. Tai yra labai stiprūs emociniai protrūkiai, kuriuos tu padarai. Visada su gerais gabalais taip būna. Labai gerai užsikonservuoja, jeigu staigia išleidi, jeigu ilgai smaukytumeis, nebebūtų to paties draivo. Bet jie buvo padaryti per valandą. Aš tuomet gyvenau turbūt devintoj vietoj Klaipėdoj, per penekerius metus pakeitęs, žinai, gulėjau kažkokiam kambary, žinai, ir nuolat būdavo tūsai, ir man buvo jau bakalauras, berods, aš dirbau, mokiaus, pjoviau belen kiek laiko ir tuo pačiu aš izmienas išgyvenau dėl savo santykių. Tiksliau, ką pats pasidariau, tą ir turėjau, bet vis tiek, mes esam žmonės.

-Na, neprisiimk kaltės ant savęs. Tai dviejų žmonių reikalas.

-Po tų dalykų aš ir pradėjau ta linija eit. Ir tuos gabalus, aš dar turiu video, kaip Paradine‘as (Mike‘as Paradine‘as, music įkūrėjas), yra video, nufilmuota kaip jie studijoj išspaudinėja pirmąją mano plokštelę, ar ne, ir kaip jie masterina, kokie ten profai masterina, ne pas mus studijos, kur stovi pora kolonėlių, sintezatorėlis ir dar kažkas. Ten net lentynos išpjautos kaip kolonėlės, kur keli šimtai tūkstančių viskas kainuoja. Va tokiem žmonėm aš su mielu noru galiu viską patikėt, nes ar man kruštis visą gyvenimą, kad aš turėčiau tokią studiją, ar man daryt, ką aš darau, ir leist geriausiem daryt savo darbus. Aš taip galvoju, nes kamon, tai...

-Tai labai naujas požiūris, aš pirmą kartą girdžiu, kad...

-Tai Lietuvoj galbūt naujesnis...

-Muzikinė idėja kaip siužeto kine ar teatre.

-Tai taip. Garso visi gali išmokt, o idėjos jeigu tu neturi, tai nepadarysi. Mokykis nesimokęs. Kiekvienam žmogui, kuris pradeda daryt muzoną, aš linkėčiau paprasčiausio dalyko – pirmiausia paklausk savęs, labai gerai, tipo, ar tu gali tai daryti? Jeigu tu negali, tai tu neapgaudinėk savęs ir daryk ką nors kita.

-Neišmokysi klausyt savo širdies balso.

-Aš tai išmokau, nes kai pradėjau jo klausyt, pradėjo gyvenimas eit visai kitaip, žinok.

-Žinai, kiek knygų yra, kaip tapti laimingu, protingu, turtingu!

-Aš dabar skaitau „How to get beautiful women in bed?“. Turiu pdf‘ą. Visiškai nereali knyga.

-O kodėl tu skaitai tokią knygą, turėdamas tokią gražią draugę kaip Monika?

-Nes man patinka. Aš negaliu, ta prasme.

-Azarto?

-Ne, nuo knygos man nuotykių nebūna, šiaip, nuo kitokių gal nuotykių. Nes kai mes nusišypsom, pasižiūrim, nuskeliam kokį bajerį prie kitų moterų, su tuo gal neisi iškart į lovą, žinai. Galbūt bajeriai. Nors faktų irgi būna, žinai. Aš jaučiuosi taip laimingesnis. Tas pats, kai turi pinigų, ar ne? Kai tu turi pinigų, nebūtinai juos leidi, bet tu jautiesi saugus.

-Aš tai vadinčiau spekuliacija galimybėmis.

-Labai teisingai. Aš net nepagalvojau. Jo, bet tas ir yra, kad su pinigais taip būna. Aš niekada nenorėjau būti turtingas, bet turėti kažkokią pinigų sumą, kad jeigu man reiktų, aš galėčiau. Nes kai tu turi pinigų ir moki juos žiūrėt, tu net neišleidi tiek. Tu kaifuoji nuo saugumo, o ne nuo jų leidimo. O tie, kurie kaifuoja nuo leidimo, jie niekada saugumo neturi. Dabar nieko neturi daryt, tik leist pinigus, nes tokia valstybės situacija.

Aš esu tokios nuomonės – blecha, jei jau turėt, tai turėt mersą, žinai? Jeigu pirkt kolonkes studijines, tai nusipirkt bent jau už kokius penkis gabalus, ar ne? Žinai kaip yra, tu spaudi visą gyvenimą tam, kad turėtum šūdą.

Paimk dešimties metų perspektyvą ir paimk kokį nors vieną daiktą. Aš nelabai esu prisirišęs prie daiktų, nebent prie leptopo. Ką vyrai tikri perka? Mašinas. Kai paimi perspektyvoj, kiek jie jų pakeičia, na, mašinų, mobiliakų, bobų, belen ko, ar ne, kai jiem ateina laikas, kai jie supranta, ko jie iš tikrųjų nori, ar ne?, jie tam neturi pinigų, nes per tuos dešimt metų jie per tas kelias šūdinas mašinas ar mobiliakus jie išleido tiek, kad per dešimt metų galėtų turėt achujieną. Tai aš žiūriu iškart, kas bus po dešimties metų. Jeigu aš negaliu to turėt, tai man ir nereikia. Supranti, aš turiu turėt tik beisikus.

-Ko tau reikia?

-Va, turiu Mac‘ą. Man reikia kuo mobilesniam būt, nes aš niekada nebuvau studijos žmogus, vis tiek visada buvau artistas labiau, ar ne? Dabar ir planuoju, ir tikiuosi lėkt į užsienį, o užsieny man studijos nereiks, visiem pochuj bus, supranti? Aš turėsiu būt kuo mobilesnis, kad nesitampyčiau belen ko. Aš gi nesu bendas. Man reikia kuo mažiau – vienos tašytės. Leptopas, kontroleris ir garso korta. Viską aš turiu, bet reikia, kad geresni būtų.

-Kokių rūbų reikia? Reikia gerų rūbų? Pažįstu gerų dizainerių, pažįstu gerų dizainerių. Šiemet baigė Dailės akademijoj baigė kokios šešios septynios geros dizainerės. Niekas jų netiražuoja.

-Aš jiems barteriu padarysiu. Aš visada planavau daryti muzoną lietuvių fashion. Na, lietuvių fashion dar nėra toks didelis, bet jiems būtų labai įdomu, ypač su New Found Land, labai į jų pusę eitų, tokia kaip foninė, bet tokia!

Aš iki šiol nevairuoju, bet kol aš muziką kūriau, mano aštuoniolikos metų brolis teises išsilaikė. Mano mintis yra tokia, kad aš noriu gyvent čia ir dabar. Daug yra žmonių ligonių, kurie be mašinos negali, jiems būtina nuvažiuot net ir 500 metrų. Aš kalbu apie tuos wannabe studenčiokus ir ralistus, kurie savo grabais kamščius daro Vilniuj. Man mašinos reikia vos keliems open airams per metus, visa kita yra draugai, taksi ir mikruškės. Aš išleidžiu dvigubai mažiau ir turiu mašiną, kada man jos prireikia, supranti?

Strockis, Nolderis, Niufaundlendas: "Visos mūzos nafik".

-Na, gal nenukrypkim iki socialinės padėties aptarimo, durnių. Tu esi kūręs mūzai?

-Žinok, nesu. Dėl to ir džiaugiuosi, nes jeigu tu kuri kažkam, tu esi suvaržytas. Tu gali sukurt gabalą ir paskui paskirt, bet tai bus netiesiogiai, nes mūzos nėra moterys. Yra žmonių, kurie kuria kažkam, jie negali iš savęs išgvildent, jie turi kurt per moterį. Ne, jie kuria per mūzą, per moterį aš ir pats visą gyvenimą kūriau, man priot, pavyzdžiui, bobos, ar ne? Bet kurt per moterį... Mūza yra nesąmonė. Vyrui reikia moters, ne mūzos. Mūzos gali tave pakelt, bes nustumia tave į šoną.

-Man atrodo, tai tas pats, ką tu sakei, kad galiausiai užsikruši. Bet iš kitos pusės būna tokių talentingų psichų kaip Salvadoras Dali, kuris gyveno 80 metų, gal daugiau, ir visą laiką turėjo mūzą, ir sugebėjo keistis. Na, bet jis ir erdvės turėjo taškytis, babkių.

-Nereikia pamiršt to fakto, kad mes visi esam žmonės, kūrėjai visi. Aš moters ieškau savo gyvenimui, o ne muzikai. Aš gyvenimą suvokiu su viskuo.

-Taip taip taip, bet gyvenimo neišmokysi. Gal visgi grįškim prie socialinės padėties aptarimo.

-Gal visgi, ne? Lo-life bitch.

-Iš kur tu sužinojai terminą lo-life bitch?

-Iš draugų iš Vilniaus! Žinai kaip būdavo – kai atvažiuodavo chebra iš Vilniaus į Klaipėdą, aš žinojau, kad irgi, tose socialinėse terpėse tai irgi kai kam labai aštriai skamba toks dalykas: „Tai kas čia tokie?“, „Čia draugai iš Vilniaus!“. Žinai, kaip būna... Bet taip yra. Nieko nepadarysi. Kadangi aš esu keliuose miestuose pagyvenęs, tai pastebėjau. Bet kokiu atveju, iš jų išgirdau, čia buvo keli tūsai paskutiniai, kurių aš neprisimenu, ir vienas vis kartodavo, ar ne mano kolega iš Panevėžio? Kažkas pasakė „lo-life bitch“ ir aš pagalvojau, blemba, turbūt aš toks ir esu. Jeigu nevaryčiau savo muzono, turbūt aš toks ir būčiau. Žinai, kaip yra. Bet čia nieko negali nuimt, nes čia mano dalis. Pagalvok – bedarbis, gyvena per kelis mietus, nakvoja kas kur ką, žinai.

-Kas būtų, jeigu būtų? Kas būtų jeigu mes būtumėm pasirinkę kitas profesijas? Patektumėm į, pavyzdžiui, vadybininkų aplinką, kur visi pamišę dėl pinigų ir statuso.

-Aš buvau tenais, bet man labai blogai buvo. Aš tiesiog buvau toks monstras, kad man patikdavo daryt ir net jeigu man ir nepatikdavo kažkur dirbt, aš galėdavau daug pasiekt, ar ne? Jeigu varyt, tai varyt. Davai. Kodėl ne? Bet taip išsidėstė, kad ne, tai ne, ir tai išgelbėjo mane nuo to dalyko. Bedarbystė išgelbsti neapsisprendusius žmones.

-Gal pats apsisprendi ir išsigelbsti nuo bedarbystės...

-...ir kai viskas susikrovė, reikėjo priimt sprendimą staigų, net ne sprendimą, nes neapsisprendimas labai ėda smegenis.

-Kaip dabar tave vertina Lietuvoj? Tavo recenzijos iš užsienio labai geros.

-Aš pats atėjau iš rūsio. Vienintelį dalyką, ką dabar reabilituoja, tos recenzijos, tas albumas, tai reabiliutoja mane, sakykim, siauro požiūrio žmonių akyse, nesvarbu, iš kur jie būtų, subkultūros ar šiaip useriai, ar ne, nes kai tu ateini iš rūsio, ir ateini labai greitai, eini į va, ką aš dabar darau, tas nusistatymas labai daug ką daro, jeigu tu ateitum su švaria savo praeitim, iškart hitas ir iškart tu esi visų mėgstamas... Na, būna tokių variantų. Pas mane to nebuvo, pas mane viskas palaipsniui, bet greitai, bet tu negali tos rūsio etiketės nusipurtyt. Ir aš iš dalies to nenoriu, nes jeigu aš nebūčiau tos mokyklos perėjęs, aš nebūčiau žinojęs, kas yra kas. Tą pakeičia, perspektyvoje.

-Ar atsirado kažkokio dėmesio iš už to rūsio ribų? Kad žmonės domisi, klauso. Ar atsirado žmonių, kad tu netikėjai, jog tu iš jų gali gauti vertinimą, kad apskritai paklausys tavo albumą.

-Seniau principe buvo taip, kad aš visiems sakydavau, kad esu zajabys‘, ir darydavau. Čia taip žiauriai sakant, trumpai. Bet tuo turbūt niekas netikėjo, o jeigu tikėjo, tai negirdėjo. Iš tikrųjų, tai nėra stebuklai, bet tai yra lithuanian shit, ir tai yra nauja, ir tai yra stipru. Bet visgi man atrodo, paskutiniu metu mano geriausias žingsnis yra „Silence“ chebra, nes mano užnugaris, „Few Nolder“, yra Planet Mu, užsieny, o Lietuvoj, kaip bebūtų keista, ne reivas mane dengia, nes reivas žinai kuo baigias – atsibundi iš ryto, galva skauda ir vėl nieko gero, nieko naujo, supranti? O čia mane dengia „Silence“. Nes mes vienas kitą labai suprantam, kaip sako, ir darom produktą. Greitai. Nes su niekuo kitu Lietuvoj negalėjau daryt. Reiveriai? Kamon. O čia pažiūrėk, kokie dalykai darosi.

-Bet tas „Silence“ yra iš tos pačios srities, iš tos pačios subkultūros.

-Pateikimas skiriasi. Nes iš rūsio, tik į rūsį. O kai tu išeini į kažkokią viešumą labiau, tai yra visai kitaip, tave pasiima visi useriai: tie kurie supranta, kurie nesupranta. O rūsy tai userių mažai, reiverių mažai. Ir ta kultūra visgi yra labai nedidelė, už jos ribų muzika niekur neišeina. Na, kokia nors pana reiverė pasako savo gražiai draugei, kuri vaikšto į „Posh“ klubą, kad čia yra čiuvakas, visai geras, ar ne? Va tik tiek ir išeina, supranti.

-Ar yra koks nors dėdė, kuris prieitų, sakytų: blem, netikėjau, negalvojau, pakeičiau mąstymą.

-Būna, daug, visuomet buvo tokių dėdžių. Bet aš tai priėmiau tik taip: „Aha, reiškia tu neklausei anksčiau, ane, nachuj?“. Aš turėjau visada per didelį pasitikėjimą savim, žinai. Man visuomet patikdavo daug kalbėt, bet aš visuomet daug ir darydavau. Man patinka kalbėt. Šiaip, apie viską. Bet visuomet aš save vertinau labai realiai ir žinojau, kad jeigu nesugebėčiau, netgi ateity, dar kažko nepadaręs, ar ne, jeigu aš kažką pakalbu, tai aš tai padarysiu. Nes jeigu aš kažko nesugebėsiu, man būtų gėda šikt ant savęs, supranti? Turbūt nėra tokių dalykų, kad aš būčiau prasimovęs, pasakiau ir nepadariau, žinai. Galbūt visiem visiem tai atrodo juokinga, ar ne, bet, na, kamon. Nes viską daro tikėjimas savim, man atrodo. Ir, aišku, sugebėjimai, talentas. Tokių žmonių pilna, pažiūrėk vien kas darosi paskutiniu metu, kokių žmonių, kokia chebra, kas darosi, kokie anšlagai. Viskas faina. Atgimimas kažkoks, supranti? Jeigu aš būčiau čia vienas mesijas, tada aš galėčiau sakyt, kad aš esu talentas. Bet mes juk iš Lietuvos, supranti?

-Talentas, tai aišku. Viena yra talentas, kita – išsipildęs talentas.

-Kai tu taip pasakai įdomiai, aš pats susimąstau.

-Talentingas yra tik galimybė, o ar jis pasiekia kažkokį tikslą, didesnį, mažesnį, tai čia kitas klausimas.

-Bet be tikslo negalima. Dėl to ant manęs daug kas šika, o aš spjaunu į tai, nes su reivu daug nepasieksi. Kai tu palieki tą kultūrą ir pradedi mąstyt globaliau, visi tie, kurie nesugeba, jie ant tavęs šika. Kaip šika? Visi taip skeptiškai – ai, tu čia žinai. ??? Aš esu vienintelis, kuris kažkaip išsivartau, pragyvenu ir nedarau dar visiškos popsūchos, aš, blet, darau tūsams muzoną.

-Kaip aš suprantu, George Michaelas daro labai gerus gabalus...

-Ir popsūcha yra toks achujienas dalykas. Aš kada nors gyvenime tikrai tai darysiu.

-Aš manau, popsūcha yra, kad va, sėdi prie kito staliuko dvi gražios mergos, gražus bičas, davaj pasikviečiam, padarom jiems gabalą, kuris turi būti toks, toks, toks.

-Aš galvojau, sakysi, va, dvi gražios mergos, vienas bičas, pasiimam tas mergas, bičą šalin.

-Čia po koncerto, kai jos paprašo daugiau procentų nuo honoraro.

-Jos visada paprašo, dėl to nieko neuždirbi.

-Aš manau, kad tai yra popsūcha. Kažką darai pagal užsakymą.

-Aš kol kas viską darau pats.

-Darai pagal šablonus, pagal madas: „Šitas, va, eis“.

-Bet čia jau yra pajautimas, čia yra sugebėjimas.

-Bet čia yra popsa. Aš manau, kad tai pats merkantiliškas principas. Pardavimai pirma negu mano išraiška.

-Aš tai bandau biškį pajaust, biškį pagalvot. A vdrug mano toks gablas „Top“, ar ne, a vdrug jis labai gerai prasisuktų šokių aikštelėse. Kas čia būtų? Popsa?

-Ne popsa. Tu padarei gerą darbą.

-Ar ne?

-Žmonėm natūraliai patinka...

-O jeigu aš tai iš savęs pajaučiau?

-Aš tave pirmą kartą išgirdau (tai buvo prieš trejus metus), man ausys atsistojo, nes tai buvo visiškai netikėta, šviežia, ir labai gerai.

-O gal vieni žino iš patirties, kaip gerai padaryt, o aš turiu nuojautą. Daryt kažką, kas vilktų. Tai čia irgi popsa tada? Negali būti! Matai, tie prodiuseriai, kurie dirba, jie žino, jie turi achujieną įdirbį, kas eitų, o aš neturiu to įdirbio, aš turiu tik pajautimą.

-Na, taip, aš irgi esu pridaręs popsos.

-Aš visiškai nuo to nebėgu ir galvoju daryt tai, kas patiktų ir tau, ir useriam, blet, ir tiems, kurie supranta tą muzoną. Čia yra genialu, ble. Ir tokių genialių gimsta... Pas mane yra gal trys tokie darbai per visa tai, kiek aš esu padaręs, kurie yra kažkas tokio, kad tu klausai, ir tau yra pizė. Bet matai, kaip čia pasakyt, prodiuseris, kuris visą gyvenimą buvo amatininkas, ir pyst, sugalvojo, davaj, reikia padaryt tris gerus gabalus. Jis, sakykim, turi tą patį. Tai kaip čia yra – ar aš popsa, ar jis popsa? Turbūt jisai, nes jis prodiuseris, bet, na...

"Silence" chebra: dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu, Strockis, prodiuseris Marius Adomaitis-Mario Basanov.

-Prodiuseriai kaip Timbalandas, Žilvinas Žusinas, Marius Adomaitis yra popsa, nes jie viską daro už pinigus ir tai jiems nėra saviraiškos būdas.

-Bet jie vieninteliai, kurie iš to gyvena.

-Jie iš to gyvena, jiems patinka iš to gyventi, jiems patinka būti vertinamiems, padaryt gerai, padaro gerai, bet tai yra popsa.

-Bet koks yra dalykas, pavyzdžiui. Aš, dirbdamas paskutinėj savo darbovietėj, pramogų ir prekybos sostinėj, ar ne, buvo daug akimirkų, kai aš galėdavau zagatovkes daryt, ar ne? Toks darbas keistas būdavo -  tai prie kompo, tai ne prie kompo, tai kabake, tai dar kažkur. Aš darydavau zagatovkes ir kai man reikėdavo bėgt tvarkyt kažkokio renginio, dar kažkokios chujnios, ar ne, tai būdavo visiška nesąmonė, nes aš dirbdavau pagal tai, ką lietuviai yra įpratę matyt „nepopsa“: dirba vyras darbą ir paskui dirba hobį. O jeigu, pavyzdžiui, koks nors bičas, kuris sėdi savo supistoj studijoj, vienu metu daro kokį nors gabalą, šmotą, amatas, pinigai, popsa, ir aš pagalvoju, zajebala, turiu čia kitą projektėlį, tūsovną, ar ne, daromą su kažkuo. Jis tik perjungia langą, supranti, ir atsidaro tą kitą, pradeda daryti. O man, blet‘, reikia laukt laisvos dienos? Supranti, kas tai yra? Tai yra visiška trauma kūrėjui. Tai jeigu žmogus sugeba per plauką arti padaryt amatą ir kūrybą, tai čia yra afigienas dalykas. Jis sutaupo tiek laiko. Vienas langas yra atidarytas yra amatas ir pinigai, o kitas – kūryba ir menas, supranti? Jam tereikia vieno kliktelėjimo, man reikia dviejų dienų.

-Turiu sutikt, turiu sutikt, nes aš pats esu rašęs pranešimui spaudai, kur galvoji, šitas bajeris gal gerai praeitų, kažką užkabintų ir taip, ir taip, o kai darai „Uroborą“, pavydžiui...

-Kai tau ant telefono direktorius kažką klykia, ir kai tu esi pagavęs vaibą, tu su mielu noru sutiktum, kad tu sėdėtum studijoj, darytum gabalą ant dedlaino, kai tau iki to dedlaino niekas nedrįs paskambint, nes tu esi tas, kuris daro muzoną, supranti? Tai čia vienintelis dalykas, kuris viską pateisina.

-Aš gal romantiškai nusiteikęs, gal idealizuoju... „No Mo“ padarei per valandą, bet tu įsivaizduok, kad tu visada taip darai, kad tu keitiesi. Toks mano kūrybos idealas. Kaip režisierius Amenabaras, jis visada daro skirtingus stilius: dramas, siaubiakus, nežinau, dėl komedijų.

-Tai geriausia jam išeina. Kažkas mažiau išeina. Bet savo braižą išlaiko. Mes apie tai kalbėjom.

-Tu negali pasakyt, kad čia yra jo stilius. Arba, kad jis daro dramas, įvairių žanrų filmus, supranti? Idealiausia, kai tu visą laiką judi. Tarkim, tu esi talentingas ir tu kažkiek išsireiški, tarkim, albumas „2”, kur tu darai tikrai nuoširdžiai, ir paskui tu gauni didelį kontraktą, čia yra zajabys, aš šita padėtim pasitenkinsiu.

-Tas yra juokinga.

-Bet tu apie tai šnekėjai. Aš pasitenkinsiu šita padėtim, nesvarbu, ar tu darysi blogai, ar tu darysi gerai, pagalvodamas apie tai, kas eina, tu turėsi stilių braižą, tu būsi sustojęs ties kažkuo.

-Ne, ne, ne. Man tai atrodo, kad tas kontraktas, kuris rodo, kad chebra mane gerbia, nes pinigai yra šalutinis įvertinimas.

Strockis: "Aš save užparinau, kad šiemet noriu išleist dar vieną albumą".

-Ne, ne, ne. Aš šneku apie žmogaus pasikeitimą galvoj. Man užtenka šito, aš dabar darysiu panašiai, kaip aš darydavau, kaip man sekėsi prieš tai.

-Ne, aš kasdien išmokstu tiek naujų dalykų. Aš visada sakau, kad geriausias gabalas, kurį aš padariau, tai bus rytoj. Supranti? Kai tu taip žiūri, supranti, kad tu šiandien nieko nemoki, bet darai tai, kas tau išeina, ir rytoj padarysi geriau. Kažką priimsi naujo. Tai aš viską į save ir traukiu, kaip į kokią juodąją skylę, blet, visada viskas turi būti geriau. Tai aš dėl to dalyko kaip sustot – juokinga. Aš galiu tiek padaryt, kad man tas albumas, žinai, yra... Dabar aš jį padaryčiau belen kaip kitaip, bet galbūt vien dėl to, kad aš tom akimirkom, kai saugojau gabalus, aš padariau būtent taip. Čia ir yra žavesys, supranti? Nes tai yra kūrybinis darbas, tai nėra, blet, amatas, kai aš galėčiau uždailint kažką. Ir kam man parintis dėl vieno, jeigu aš padarysiu dar vieną ir dar vieną? Aš sau užsiparinau, kad aš noriu šiemet dar vieno albumo. Ir aš žinau, kad jis bus ryškiai kitoks, nes per tą laiką, kol aš dirbau su „Silence‘ais“, kol aš dariau remiksus, aš pas save atradau tiek, kad pyzda. Visų gabalų esmė: atrandi, kad pyzda, tą pačią naktį padarai, per valandą dvi, zagatovkę tokią, kad iš ryto tu ją taisytum ir dailintum. 70-80 proc. turi padaryt per valandą. Ejakuliuoji ir vsio – kitą dieną ateini nuvalyt. Čia visiškai paprasčiausias dalykas, seni. Jeigu tu smaukai smaukai, smaukai smaukai...

-Aš iškart nuvalyčiau, cha cha cha.

-Ne, aš nenuvalau, palieku, tegu įsigeria, blet, iš ryto atsibundi, visiškai kitaip. Nuvalai – ramybė. Patikėk manim. Vienu metu dariau dariau, bandžiau kažką iš savęs išspaust. Aš niekad savęs nespaudžiu. Aš bandžiau save spaust ir, žinai, kaip yra vienu metu gabalas, ir kažkokia trispalvė ar penkiaspalvė gėjų vėliava, įsivaizduok septynias linijas.

-Šešios.

-Jo, vaivorykštėj šešios.

-Vaivorykštėj septynios, gėjų vėliavoj šešios.

-Įsivaizduok, pirma linija eina koja, antra linija eina kliapas, žinai, ta prasme, garsai visokie išdėstyti, ir kai tu klausai, tu girdi jų visumą, ar ne? Tu pagal visumą orientuojies, ko trūksta, o aš vienu metu pradėjau girdėt kiekvieną atskirai. Pervargimas, žinai?

-Blaivas?

-Aišku, kad blaivas.

-Kai kurie žmonės vartoja narkotikus, kad tokią būseną pasiekt.

-Aš niekada nesu vartojęs narkotikų, kai kūriau muziką.

-Tu žinai, kad aš labai norėčiau tokį dalyką parašyt.

-Ne, ne, ne. Jeigu tu dabar parašytum, kad aš niekad nesu vartojęs narkotikų, kai kūriau muziką, tai reiškia, kad aš vartojau, kai nekūriau muzikos, tai irgi būtų negerai.

-Aš irgi galvoju, kad man reikėtų prisipažint, kad vėliau ne... Žinai, kaip Obama prisipažino, kad koksą uostė, žolę rūkė. Aš manau, kad man reikėtų prisipažint, kad aš rūkiau žolę, valgiau grybus, uosčiau koksą, gaidį, ratus valgiau, tačiau dabar esu švarus kaip kūdikio užpakalio odelė, auginta be E buterbrodų.

-Na, aš irgi ne apie vakar kalbu, apie Klaipėdos molus. Kūrybai tai visiškai jokios įtakos neturi. Tie, kurie daro narkui, jie save apriboja, mėšlas. Bijau sumeluot, bet turbūt visi narkotikai, bent jau kiek aš įsivaizduoju, pastato tave į tam tikrą savo veikimo terpę, iš kurios tu negali išeiti. Čia tas pats, kas kurt gabalą kokiai mergai. Tu apie ją galvoji ir negali daugiau nieko matyti. Tai va, tie kuria su narkotikais, tai yra juokinga, kai iš savęs žmogus negali kažko ištraukt, čia tas pats, kas eina į bažnyčią, nes savim netiki.

-Nebūtinai.

-Aš taip trumpai pasakau, bet rimtai...

-Religija tai yra sistema, kažkokie abstraktūs dalykai, nuo kurių tu neapsineši. Tau jie dopamino į smegenis daugiau neišskirs.

-Man atrodo, jie išskiria kitokius ten hormonus, blemba, tuos psichinius hormonus, kai tu pakliūni į tranzą, vien tenais nuėjęs.

-O netikri pranašai, irgi religijos pakaitalai...