Šis komentaras buvo rašytas sekmadienį lrytas.lt auditorijos, tačiau redakcijos buvo atmestas kaip "per drąsūs". Tomui Vaisetai užkliuvo frazė "jaunimo gaujos", mano parašyta dėl neišsakyto sugretinimo su interneto anonimais ir maišto idėja. Tas drąsus eruditinis lryto jaunimas!..

Nėra didesnio malonumo komentatoriui (jeigu tik nuomonės reiškimas gali kandidatuoti į kažkokią profesiją ar užsiėmimą), kai jo mintis išsako pats premjeras: Lietuvoje vyksta tektoniai lūžiai. Populizmo, oligarchokratijos ir postsovietinės eros pabaiga. Tačiau vieną lūžį jis pražiūrėjo, galbūt dėl to, kad fizikas, ne humanitarinės kūrybos žmogus: tai Lietuvos istorijos vertinimas.

Prieš mėnesį taip pat maloniai kaip po šiandieninės, Sekmininės Andriaus Kubiliaus kalbos, nustebau lrytas.lt išvydęs antraštę „[...] Margiris ne dydviris, o pralaimėtojas". Įsivaizduoju, kaip susiraukė Šarūnas Bartas, kai kažkoks liberalas ar konservatorius, supaisysi tuos lrytas redaktorius, įkišo tokį pagalį į jo egzistencialistines kino vėžėčias. Mažiau susirūpinusiems menine išraiška ir naudingomis idėjų iškasenomis tai tikriausiai pasirodė kaip erezija.

Po trijų savaičių į dienos šviesą išlindo Paulius Saudargas, nes internete pasirodė Lietuvos komunistų (turbūt taip reikėtų apibūdinti anarchija.lt ir aplink ją susibūrusius kairasparnius, tarp kurių yra lrytas.lt komentatorius Karolis Klimka) bandymai savaip interpretuoti Lietuvos pokario kovas. Išlindo ir pasiūlė drausti.

Man tai kai ką primena. Kai prieš kelis metus domėjausi politinėmis ideologijomis, JAV ir Europą siaubė politkorektiškumo banga, bandymai kontroliuoti žmonių kalbą ir mintis. Pauliaus Saudargo bandyme prastumti tokią pataisą matau kitą medalio pusę: mano žiniomis, pirmąją dešiniojo politkorektiškumo apraišką postosovietinėje Europoje. Tai nacizmas. Istorija vertinama ir pervertinama, ateina Sąjūdis, ateina ramaus vystymosi metas, ateina dar koks nors netikėtas pokytis, kad ir trečiasis pasaulinis karas (NATO ir Rusija prieš Iraną ir Kiniją!), istorija keičiasi, tačiau svarbiausia ne vertinimas, o kas ką padarė.

Aš ne tik Žurnalistikos instituto diplomo spaudžiamas už žodžio laisvę šias pastraipas rašydamas kovoju, tačiau ir pats asmeniškai esu tuo suinteresuotas. Nekelia man didelio susižavėjimo partizanų kovos. Gerbiu juos už išdidumą, ryžtą ir pasiaukojimą, tačiau man tai tik jaunimo gaujos, mojavusios ginklais po pagrindinio mūšio, kurio pradžioje Lietuva pasidavė. Tai nebuvo organizuotas visos šalies pasipriešinimas, tai buvo tokia pati maištinga kova prieš sistema, pasislėpus po slapyvardžiais, su kuriais partizanai suaugo. Ir net jeigu (alternatyvioji istorija man atrodo šiek tiek kreivokas užsiėmimas, tačiau šiandien negaliu to išvengti) ta kova būtų buvus laimėta, aš netikiu, kad Vanagas ir Lubinas būtų sugebėję suformuoti valstybę. Vanagas, Lubinas, atleiskit, lyginu tik dėl slapyvardžių, Leninas, Hitleris, Stalinas - netikiu, kad po slapyvardžiais pasislėpę žmonės, net jeigu to ir reikalauja sąlygos, gali visiškai išreikšti save. Jie neina tėvų jiems klotu keliu. Leninas, Hitleris, Stalinas, Vanagas, Lubinas mano akyse visada liks amžini paaugliai.

Lyg vienos erezijos man būtų negana! Nepatinka man ir Dariaus ir Girėno kultas. Nepasiekė jie savo galutinio tikslo. Perskrido Atlantą, tačiau ar imtumėm garbinti Robertą Javtoką, jeigu jis pasakytų įdėsiąs į iki keturių metrų aukščio pakeltą lanką ir bumpteltų kamuolį į krepšinio lanką. Tikslo jis nepasiekė. Mano galva, tokiu atveju pasaulio istorikai turėtų pripažinti Napoleoną užkariavus Rusiją.

Kur aš pradėjau? Pritariu garsiai sakantiems, kad savižudis negali būti herojus. Nesvarbu, ką jis veikė toje pilyje, pakėlė kardą į dangų ir paglostęs savo medžioklinį perkūno oželį iškilmingai smeigė kardą, na, durklą sau į krūtinę, ar vikingiškai berzerkiškai persinešė per savųjų galvas, jis galėjo nuveikti kur kas daugiau priešindamasis. Kaip ir Romas Kalanta, kuris man iš šios trijulės patinka mažiausiai. Nusižudė Lietuvos vardu! Galėjo bent molotovą mestelti į Kauno KGB būstinę, jeigu nesugebėjo susiorganizuoti gaujos su kalašnikovais. Sovietai sako - psichas. Sąjūdžio lietuviai sako - didvyris. 2009-ieji. Savižudžiams reikia skubios psichologinės ar psichiatrinės pagalbos. Romas Kalanta! Didvyris! Ir tai mūsų šalyje, kur revoliucija ėjo per Bažnyčias, o patys revoliucijos rengėjai deklaravo katalikiškas vertybes. Nesikišiu į poststruktūralistinius svarstymus apie Lietuvos „mentaliteto" stereotipus ar „geriausia, ką turime" požiūrį, tačiau, tiesą sakant, dabar jau matau, jeigu kaltinate mane erezija, tai atsiminkit, kad kai į ką nors rodot pirštu, trys jūsų pirštai atsisukę į jus patį. Katalikai, savižudis, herojus, negaliu...