Va fanculo.

Praeitą savaitę per naujienas perėjo „Agurkinių“ gaujos banditai ir negalėjo atsidžiaugti savo šlovės valanda ant karštųjų suolų. Nors jų žandikauliai nervingai kramtė gumą, kita jų pusė tempė kaklus link kamerų, o išėję iš teismo rūmų jie atrodė lyg būtų nukirpę raudoną laidelį nuo bombos hidroelektrinėje. Ar apskritai turi prasmę tokie mano bandymai vykdyti teisingumą žiniasklaidoje, mene ir nepilnamečių apsaugoje, kai kažkas tranko verslininko galvą į radiatorių?

Nidą Vasiliauskaitę praeitą savaitę šokiravo vieno konservatoriaus pasiūlymas įvesti Lietuvoje tam tikrą cenzūrą, nors po antrojo pasaulinio karo išsivysčiusios žmogaus teisės praktiškai išcenzūravo rasistines idėjas, o ir dabar Lietuvoje galima rasti daugybę laisvo žodžio garbės nepaisymų dėl politinių priežasčių: dėl Pakso ir Uspaskicho baimės kilusius politinės reklamos ribojimą arba trukdymus turtingesniems kandidatams į Seimą organizuoti rinkimines kampanijas pagal savo norus. Ką jau kalbėti apie smurto ir pornografijos transliavimą, alkoholio ir tabako reklamą.

Praeitą savaitę įsisiūbavo Tarasovų ir Zvonkų konfliktas. Aišku, šios vištų ir gaidžių peštynės praturtins Lietuvos muzikos istoriją, tačiau mįslingiausia yra Juozo Liesio padėtis: ką jis galvoja apie Zvonkės ir Riaubiškytės papus, kodėl jis tyli, kodėl neįsiveržia į ringo vidury, nepaima abiejų savo draugų už rankų ir apšviestas iš už užuolaidų atsiradusių prožektorių, neveda jų į priekį traukdamas dainos apie obelų žiedus? Deivydas atsisuka per petį, jo antakius išriečia rūpestis, Vilius atsisuka per petį, jo antakius išriečia rūpestis, jis kelia ranką lyg per nuotolį keltų Zvonkaus smakrą, Zvonkus pakelia smakrą, jie susitinka vidury scenos, prie Liesio, visi trys apsikabina ir šokinėja rateliu, rėkdami "Mes laimėjom" ir "Lietuva".

Praeitą savaitę daugiausiai prarado tie, kurie neskaitė Andriaus Kubiliaus interviu draugiškame žurnale „Veidas“. Kaip geriausiais kolektyvizacijos laikais ministras pirmininkas žėrė pastraipą po pastraipos lygindamas vienus skaičius su kitais, sugretindamas biudžeto įplaukas ir išlaidas, supriešindamas „Sodros“ skolas ir mokesčius. Legendinis donžuanas Audrius Bačiulis taip ir nebuvo pirmasis premjero paklausęs, kaip jį įkvepia Didžiosios Britanijos patirtis atsikratyti socialinio draudimo galvos skausmo panaikinant pensijinį amžių. Kodėl blet britai visada būna pirmieji Europoje? Ar mes nors kartą galim būti pirmi?

Praeitą savaitę dar vienas pareigūnas, finansų ministrė Ingrida Šimonytė po Grybauskaitės, sunerimo, kad jos vardu kažkas pasirašinėja internete. Kaip „Uroboro“ skaitytojai daugybę kartų skaitė, o Šimonytė nežino, vienintelė išeitis užkirsti kelią tokiems poelgiams yra visuotinis elektroninis parašas, po kurio įvedimo niekas negalėtų prisijungti prie interneto kitaip kaip savo vardu. Aišku, interneto globalumas verstų ir sprendimo ieškoti visame pasaulyje, tačiau ar mes, lietuviai, nemokam vaidinti aukų, kad negalėtumėm būti tokie pažangūs ir tokie išnaudojami pasaulinių muzikos, kino ir kitokio meno vagių tikslų? Ir ar apskritai tai tokia didelė problema, kai lietuvių kalba mažai paplitusi ir įmanoma tokias normas taikyti per Lietuvos jurisdikcijoje esančius serverius? Mes galime būti pirmieji pasaulyje. Juk tikrai – žudyti žemaičius kurstančios netikros Dalios Grybauskaitės ir vargšus žeminančios netikros Šimonytės kitą kartą gali ir nepagauti kokiam nors bebo.com.

Elektroninis parašas daug kam atrodo kraupus dalykas, tačiau kiek žmonių savanoriškai prisijungia tikrais vardais prie frype.lt arba facebook.com? Visuotinis elektroninis parašas būtų skaudus žingsnis biudžetui, tačiau didelis žingsnis žmonijai (Kubiliau, imk populiarias frazes ir perfrazuok, geriau slys).