Goda Armo Rudaičio filme "Aš esu Goda" laiko kamerą. 

Vakar „Kino pavasaris“ šastelėjo trumpametražių Lietuvos filmų premjerų. Beveik visi su lietuvių kinui tipiška prasta artikuliacija, ką kalbėt apie akcentus akcentėlius. Perspėju, šioje recenzijoje daug kur atpasakoju siužetus, nes vien iš pasakymo „Valdžia/režisierius padarė blogai“ niekas neaišku.

Geriausia idėja iš parodytos šūsnies yra Giedriaus Tamoševičiaus filmo „Sugrįžtant“. Vaikinas dirba kanalizacijose, kilnoja dangčius ir vienoj kanalizacijoj randa kažkieno gūžtą. Och, kas tokioj vietoj gali gyvent, parodykit man tą nelaimingo likimo žmogų! Bet nuo tos vietos Tamoševičius rodo herojaus dūsavimus, kažkokį gimtadienio šventimą. Užsimiršęs herojus pramiega darbą ir ten nuėjęs gauna pylos, kad nepranešė apie keistąjį radinį. Čia filmas ir baigiasi.

Aprašyme Tamoševičius pasakoja, kad tas herojus gydosi praeities žaizdas ir kad jo draugai yra netikri. Bet nėra ten nei tų žaizdų parodyta, nei aišku, kad tie draugai yra pikti, todėl netikri. O juk galėjo herojus sutikti tą kanalizacijoje gyvenantį bomžą, paskui gailėtis, aiškintis to bomžo istoriją ir taip leistis į tobulėjimo kelionę, sužinodamas dalykų apie bomžą. Na, Tamoševičius bent pamislijo, kaip filmuoti veiksmą su kamera ant peties, kad ir matytųsi, kad kamera ant peties, bet kad operatorius po kojom nesimaišytų – kyla jis kartu su santechnikais iš kanalizacijos. Nice try.

Nepastebėjau, ar šitas filmas taip pat buvo darytas Puipos užduočiai „Vienatvė būnant kartu“ (iš tikrųjų užduotis turėjo skambėt „Padarykit filmą apie Janiną ir mane“), bet turbūt. Ta herojaus vienatvė pritempta siūleliu prie įvykio: kadangi vienišas, tai susimovė.

Puipai darytas studento Armo Rudaičio filmo „Aš esu Goda“ idėja taip pat gera – mergina Goda gauna iš vaikino dovanų kamerą ir su drauge pradeda filmuoti savo vakarėlį. Vakarėlyje merginą stebi iš kažkur atsiradęs kameros dovanotojas, Goda pradeda šnekėt, kad yra persekiojama, bet pasirodo, kad ji pati yra persekiotoja ir savo draugę išgalvojo!!!11 Bet lieka neaišku, ar ji išgalvojo ir tą dovanotoją, ir tai, kad su juo bučiavos, tik aišku, kad išgalvoti draugai gyvena ir Lietuvoje.

Skirtingos kameros pasakojimui suteikia gyvumo, o tai, kad dovanotojas paprašo pakuotojos Godos supakuot dovaną ir pasako, kad tai jai – puošnumo.

Ieva Šakalytė „Miela Terese“ taip pat leidžias pas įsivaizduojamus draugus. Čia įkyri buto nuomotoja Teresė visur kišasi (keli jos įkyrumo pavyzdžiai filmo pradžioje – labai gerai) ir neša naujajam buto nuomotojui valgyt ir atsidaro jo buto duris, nesulaukusi dėmesio, ima tvarkyti jo daiktus, kol jis, taip ir neįgijęs jokių bruožų, likęs beveidis kaip koks filmo žiūrovas, išsikrausto. Bet jis jai parašo laišką, nes sužino, kad tie laiškai iš Australijos, apie kuriuos ji prikišamai pasakoja, yra netikri. Per daug prikišamai pasakojo, man iškart įtarimas kilo.

Domantė Urmonaitė į savo pasivaikščiojimą Vilniaus Senamiesčio gatvėmis „1455,1456“ pasiėmė tuo apsėstojo tonu kalbantį Aleksą Kazanavičių ir liepė jam kalbėt neaiškius dialogus nežinia kodėl. Tas vyras eina į gatvę kalbint nepažįstamųjų. Jeigu nepažįstamasis sutinka kalbėt ir pasako esąs laimingas, tada keistuolis klausia, ar gali nepažįstamąjį nufotografuot, ir tada siunčia paskutinio nepažįstamojo nuotrauką praeitam laimingam nepažįstamajam. Taip visi laimingieji gali susijungt, o jis žino daug laimingų ir kaupia prisiminimus apie juos ant sienos. O kad aš galėčiau parodyti, koks ak! mane apima nuo šito malonių smulkmenų. Visi sako, kad taip sakydamas „Ak“ aš esu tikra Amelija. Na, o jeigu tie laimingieji kaip nors susieitų ir iš to gautųsi kažkokia laimės sąmokslo teorija...

Grupės „Avaspo“ kūrinio „O kas?“ klipo Saulė Norkutė nevadina klipu, jai tai trumpametražis filmas. Lyg būtų skirtums. Tai gražiai nufilmuota nesąmonė, kur iš merginų tik su Norkutei žinoma motyvacija auga ir jas tampo ir labiai grubiai nupieštos, todėl su ryškiu, kaip sako anglosaksai, crisp vaizdu disonuojančios žolės ir augalai.

Albina Griniūtė labai gražiai prifilmavo šunų „Našlaityne“, kuriame pasakojo apie šunų prieglaudą. Laksto šunys po vasaros ežero vandenį, kaip gražu, trūksta tik trobelės su idiliška šeimyna, pas kurią atsiranda lėtai bręstančių problemų. Tačiau vėliau – tik šunys. Jie laksto, juos maitina, maitindami dresuoja, atsiranda savanorių iš gatvės, kurie išreiškia paramą. Ir viskas. O tos šunininkės? Jos turbūt labai vienišos, jeigu taip šunim apsikrovę. Bet apie tai nieko nėra. Laksto šunys „Našlaityne“.

Arūnas Eimulis savo „Sublimuojančioji metamorfozėje“ rodo menininkų vorkšopą Nidoje, kur vienas labai nori pritapti ir patikti merginai, todėl šneka komplikuotu menininko žargonu, tačiau mergina jį atstumia. Geriau žiūrėti į lakstančius šunis nei kaip dar vienas su meno pasauliu susiduriantis pradedantis menininkas reikšti nuomonę pradeda ironizuodamas dėl žargono. Aš turiu omeny režisierių, ne personažą.

Andrius Paškevičius padarė filmą-anekdotą „Sudie, žiaurus pasauli“, kur pasirodo, kad merginai bloga ne todėl, kad ji nėščia, o todėl kad su vaikinu vakar gėrė. Gerai, kad yra filmų aprašymai, nebūčiau kitaip supratęs, kad pradžioje mirti susiruošęs vaikinas ir tas su mergina miegantis vaikinas yra tas pats, prisimenantis daug blogesnį savo gyvenimo epizodą. Bet gerai, kad yra ta pradžia, jeigu būtų tik filmo esmė, jis būtų per trumpas būti trumpametražiui.

Taigi daug vienišumo studentų filmuose, bet miestuose gyvenantiems žmonėms tai problema, kylanti iš paikumo. Ko jums trūksta? Merginos, draugo, t.y., žmogaus daryti kažką drauge? Okeanas žuvų aplinkui! Neturit draugų? Kalbėkit su kaimynais ir gal jie taps jūsų draugais. Jūs ne vieniši, jūs išrankūs ir kaprizingi, didžioji dauguma žmonių, su kuriais gyvenime turėjot kažką bendro, yra vis dar gyvi, o aplinkui yra daugybė gyvų žmonių, kurių jūs nepažįstat, jūs savo noru izoliuojatės ir save alinat.