Saugumietis Smiley paskendęs susirūpinime ir egzistencializme, bet lėtai eina į priekį. 

Nuo penktadienio Lietuvos kino teatruose rodomas švedo Tomas Alfredsono (to, kuris darė visų tikrų vampyrų mėgiamą „Let the right one in“) šnipų filmas „Tinker tailor soldier spy“ („Bastūnas, siuvėjas, karys, šnipas“). Pastatytas pagal 1974 metų Johno le Carre knygą, jis pirmiausiai yra gražus, o tik paskui apie šnipus Šaltojo karo vidury, vis mąstančius, kada pradės kristi pirmosios atominės bombos.

Scenų apstatymas, veikėjų aprengimas, lokacijos ir dekoracijos pagal tai, kas dažnai laikoma Anglijos dvasia, pirmiausiai krenta į akis. Sienos pilkos, šviesos pritemdytos, kostiumai iščiustyti, stalinių lempų ir radijų pagal laikmetį pririnkta, viskas sustatyta taip pedantiškai, kad iškart užfiksavau production designer serbišką pavardę. Pasirodo, gavo Maria Djurkovič už stilių apdovanojimą in the British Independent Film Awards.

Istorija sulipdyta ne visai user friendly – informacija kartojama retai, o pirmoje filmo pusėje reikia daugiau žiūrėt ir žinot tuometę situaciją ir ką daro šnipai, kad įsikirstum. Bijo jie SSRS iš esmės, bijo vienas kito ir per nutylėjimus kyla ne gyvybės ar mirties įtampa, o atsakomybės už Vakarų gyvenimą – tarp Britanijos saugumo vadovybės yra sovietų agentas. Koks susikaupęs ir dvejojantis yra Gary Oldmano vaidinamas personažas Smiley, turėdamas kišti rankas tarp savo bičiulių ir kolegų, kurie visą laiką šnipinėja ne tik komius, bet ir vienas kitą.

Po nepavykusios operacijos gražiajame Budapešte, kurio metu buvo pašautas britų šnipas, tas aukštas pareigūnas Smiley keliauja per savo kolegas, klausinėdamas, kame replės, kas nutekina informaciją. Bastūnas, siuvėjas, karys, šnipas – kodiniai įtariamųjų pavadinimai pagal britišką vaikų skaičiuotę. Kario istorija kažkodėl praleista, tačiau bonuso visi gauna SSRS himną, rusiškai dainuojamą visos britų žvalgybos per vieną balių. Tai parodo, kaip šnipai būna pasiruošę, o ką parodo vieno veikėjo homoseksualumas, visiškai neaišku ir be ryšio. Įdėjo, nes madinga.

Nėra tie sovietai, kalbantys tikra rusų kalba, kažkokie demonai, nors ir ištaško smegenis apklausiamajam KGB rūsyje. Britai irgi žudo, tik žudo gražiai, palikdami mažą skylutę skruoste. Ir nubraukdami ašarą, kad reikėjo seną draugą už dvigubą agentystę nušaut.