Rytis Bulota, kažkurio Lietuvos esė cecho skyriaus viršininkas, rašliavoja kažkokį belenką. Ar mes perkainojame vertybes? Nepamenu, kada paskutinį kartą kas nors būtų įvertinęs laisvę. Gal nebent koks baudžiauninkas galėjo išsipirkt, tačiau čia kalbama apie teoriją. O valios kaina irgi smuko?

Jis dar rašo:

Nusivylę piliečiai Lietuvoje vėl gręžiasi į raudonąją ir rudąją puses, dėl savo teisėtų lūkesčių neišsipildymo ir prasto demokratijos veikimo, į vieną gretą statydami neefektyvų Lietuvos elitą ir kartais nelabai efektyvią ES, kaltę suversdami individualistinėms ir tolerantiškoms europietiškoms vertybėms.

Kokios vertybės yra tolerantiškos, o kokios ne? Ar pagarba yra tolerantiška vertybė? O drąsa?

Na, bet šnekėt apie vertybes, tai kaip apie ribą tarp meilės ir džiaugsmo.

Tada Bulota dar rašo:

Jei nenorime grįžti atgal, vertėtų prisiminti individualistinę (ne egoistinę!) Immanuelio Kanto etiką, nurodančią visuomet traktuoti kitą asmenį kaip tikslą, niekuomet kaip priemonę, ir nepasiduoti, deja, vis dar artimai kolektyvistinei retorikai.

Bet pačioje rašinio pradžioje jis kalba apie valstybę ir visuomenę. Kolektyvoka retorika. Pradeda nuo mūsų visų kolektyvo ir baigia individo išaukštinimu. Diktatoriška. O individai kaip gyveno tarp kitų individų, taip gyvena, ir santykis "vienas ir visi" niekad nenutrūksta.