Mindaugas Nastaravičius. 

Tai ne tu, tu esi gėjus. Atitinki visus požymius – esi gležnas sudėjimo, mėgsti piešti ir dainuoti, manieringas, drovus, tiek bijojai merginos, kad pirmas kartas nepavyko iš antro karto. Marš dulkintis su vyrais, pas savo tikrąją tapatybę. Pasistengsi ir kaip nors susijaudinsi.

Gabrielės Labanauskaitės pjesėje, dar žinomos „Avaspo“ vokalistės vaidmenyje, „Raudoni batraiščiai“, šiandien rodytoje teatro festivalyje „Versmė“, kalbama apie tuos tikruosius gėjų aš, kur visas aš matuojamas pagal seksualinius pasiekimus. Permiegojai su mergina. Ne gėjus. Miegojai su mergina, bet paskui užsistūmei ir puolei į apatiją – gėjus, neapgaudinėk savęs.

Taip nekalbama pjesėj, tokios minčių sekos tų, kurie toleruoja žmonių homoseksualumą. Problema pejsėje keliami ne gėjai, o naciai, kuriuos Labanauskaitė, pati iš stovyklos, kur dažnai komunistuojantį gali sutikti, o ir homoseksualumą kaip normą pateikti yra komunistiška, sakykim, tiesiog blogai. Nėra tai norma. Dėl dažnumo gali atrodyti įprasta, tačiau orientuotis reikia į Dievą, širdies balso klausyt, o ne žiūrėt, kaip draugą išpist. Tai nacius Labanauskaitė labai tiksliai ir išsamiai aprašo, labai tiksliai pastebi, kad jie Lietuvoje dažnai aukština pagonybę, pastebi jų gviešimąsi krikščionybės vardo, kuriuo jie dangsto savo neapykantą, ir sukūrė įspūdingų kalbos pliūpsnių, kurie gali šokiruoti ir papiktinti. Politinė tai pjesė, aliarmas apie besibūriuojančias bepročių gaujas.

Tačiau toje pjesėje veikėjai dažniausiai atsiskleidžia ne per tarpusavio santykius, o tiesiais veikėjų monologais, net ne monologais, išnyrančiais iš dialogų. Tiesiai. Iki kulminacinės scenos, kur nacis renkasi nužudyti savo brolį už tai, kad jis gėjus, pastebėjau vos vieną sceną, kur personažai formuojami per trijų pusių dialogą.

Taip pat kaip ir šiandienos žiniasklaidoj, nacionalizmas siejamas su tais skustagalviais naciais. Labanauskaitė irgi pamiršo, kad žodis nacis yra žodžio nacionalsocialistas trumpinys ir kad žmonių be tautos, net jeigu ta tauta neturi valstybės, nebūna.

Pjesės pradžioje labai aiškiai pabrėžta abiejų brolių nelaiminga vaikystė. Iš ko galima spręsti, kad dėl to jaunesnysis nusprendžia tapti naciu. Kai po spektaklio per diskusiją Gabrielės klausiau, kas kaltas, kad tas brolis tapo naciu, ji sakė, kad galima kaltinti tėvus, bet ir jis pats gali rinktis.

Šįvakar beveik visa rodyta Mindaugo Nastaravičiaus pjesė „Paukštyno bendrabutis“, režisuojama Valentino Masalskio ir vaidinama jo studentų (12 merginų ir vienas vaikinas) Klaipėdoje yra visiškai kitokia, kadangi abstrakcijų ten labai mažai, o veikėjos atsiskleidžia per dialogus. Tiesa, ne visos ir nežinia, ar jos būtų tokios aiškios, jeigu aktorės nebūtų pristačiusios ką vaidina dar prieš spektaklį, o ir kai veiksmas įsibegėja, buvo vis dar sunku kai kurias atskirti.

Paukštyno bendrabutyje, tokioje aplinkoje, kuri ne man vienam susisiejo su sovietų laikais, gyvena 12 moterų ir visos pjaunasi, tačiau pjaunasi dažnai viena nata, neatsiranda aiškaus lyderio ir aiškaus autsaiderio, anei taikytojų ir konflikto ignoruotojų, tik jų užuomazgos, todėl veikėjai ir neišryškėja. Bet ilgesnėje komedijoje (Nastaravičius tvirtino, kad tai drama), ne valandos dvidešimties minučių, jam turbūt pavyktų jas išvystyti. Net ir šioje versijoje, kai kurioms aktorėms pavyko ir suteikti savo veikėjoms aiškesnius veidus. O kalba veikėjų gyva, daug gerų juokų, pačios rinkosi kaip rengtis, pabaigtas tai gali būti sėkmingas spektaklis. Bendras įspūdis - gaivu.

Ir per diskusiją nuomonių apie jį ir atsiliepimų, pakomentavimų buvo labai daug, ne vienas meniškas norėjo reakcingai prisidėti prie šito gero. Ir savo žodžiais pritariu Masalskiui – Lietuvoje trūksta tiesaus kalbėjimo. Nepritariu jo mantrelei, kad jis stengiasi sąmonę montuoti. Kiek bemontuotų, vis tiek aš savo išvadas pasidarysiu.