Jankavičius ir Ditkovskytė, maištininkas ir dvarininko duktė 

Po "Tado blindos" premjeros feisbukas nušvito liaupsėmis ir fejerverkais - tai geriausias visų laikų lietuviškas filmas, šaunuoliai, pavarėt, net genijai. Kiek supratau, iš noro pagirti tuos, kurie labai stengėsi. Nesvarbu rezultatai, bet kažkas bandė pastatyti namą. Stengėsi. Taip gali tapti čempionu nepajudinęs piršto. Ar tie gyrėjai tikrai jį žiūrėjo?

Nežinau, ar Blinda yra geriausias lietuviškas filmas, nemačiau visų. Nežinau, kas yra geriausias filmas, bet žinau, koks yra geras - tvarkingas ir/arba išradingas. Filmas yra istorija, o pirmas 10-15 minučių apskritai neaišku, kur siužetas vystosi, užtat jau pirmuose kadruose žiūrovas apipilamas pavardėm. Po 15 minučių, kaip kokioj kamerinėj dramoj, paaiškėja - caras naikina baudžiavą, gubernatorius nori sukiršinti baudžiauninkus, kurie gavę laisvę negauna žemės. Blindos iki čia tik šmestelėjimai ir kiti veikėjai nevystomi. Pavyzdžiui, provokuodamas riaušes pulkininkas Janekas nušauna valstietį. Kad neteisybės jausmas būtų gilesnis, tą valstietį buvo galima įpinti į kokius nors šeimos santykius, režisierius Donatas Ulvydas nusprendė, kad užteks jo geranoriško veido, klausiančio pasiuntinio, ar tikrai baudžiava panaikinta. Ir apskritai - ateina taikūs baudžiauninkai klausti į dvarą, ar tikrai baudžiava panaikinta, į juos nuotaiko šautuvus, jokio išgąsčio, jokio sumišimo. Blindos draugas nušaunamas jiems taip ir neužmezgus jokių santykių. Spėjo iškrėst abu vieną zbitką per kurią tas draugelis pažvengė. Nepavystyta, ką kalbėt apie blokbasterišką svarbios informacijos pasakymą vienoj scenoj tris kartus. Kad įsikirstų žiūrovas.

Aktoriai, kurie vaidina lietuvius maištininkus, visi rėkia kaip rėkia lietuviai aktoriai. Šurna vaidina rusų karininką ir rėkia normaliai. Nes yra piktas. Tie rėkia, nes nori parodyt, kad yra pikti, nusivylę ar panašiai.  Mykolas Vildžiūnas rėkia irgi normaliai, nes yra piktas. Šurna ir Vildžiūnas savo paprastus vaidmenis suvaidino gerai, žmogiškai. Dainius Kazlauskas patenkinamas, šviečiančių veidų Agnė Ditkovskytė ir Tatjana Liutajeva taip pat. Banionio nepastebėjau, nes Ulvydui uždramaturginti Muravjovo pristatymo, sukelti grėsmės pojūčio, nepavyko.

Kai Jankavičius rėkia, džiaugdamasis, kad astmos nebėra, tai tiesiog katastrofiška. Pirmiausiai, astma negali imti visada, antra, dėl išgijimo jis nekovojo, kad jam nukristų našta nuo pečių. O jo personažas iki antros filmo dalies apskritai beveik nepastebimas, įsilieja į filmą tik antroje dalyje, kur ir pats Jankavičius jau daugiau atsipalaidavęs.

Prasideda filmas nuo gaudynių scenos, kur arkliai jojantys dvariškiai per miško kalvas ir sniegą gaudo kiškį pavogusius vaikus, Blindą ir jo brolį, brolis pradeda skęst ir palenda po ledu. Nors ilgų kadrų nėra, bet nufilmuota gerai. Štai ir titras su filmo pavadinimu - žalia žalia, kaimo sodyba ir stovi arklys. "Tadas blinda. Pradžia". Rumšiškės gerą dieną. Žalia žalia, miškas miškas, atrodo, plynų laukų Lietuvoje nėra. Kelis kartus skamba eilutės "Už vaikus snarglėtus", nei vieno snarglėto vaiko nematyt. Visi mažiau daugiau švarūs. Galvojau, kad būtent dėl gražių peizažų, masinių scenų ir detalumo filmas taip aukštinamas.

Nematyt ir dvaro bendro vaizdo. Keliose scenose sustatyti puikūs kambarių interjerai, ponios ir panelės išpuoštos, tačiau dvaro tik kolona, durys, geriausiu atveju fasadas šmėkšteli. Nėra ir bendrų Lietuvos grožio vaizdų - kartą kamera virš Nemuno kilpų praslenka. Nėra ir masinių kovos scenų. Vidutinio dydžio kovos scenos. Vienoj maištininkai miške užpuola caro kariuomenės būrelį, ta geresnė, nes ten ir arklių yra, o mūšio scena lauke vietom sulipdyta gal iš kokių septynių iš eilės atskirų kadrų vienas ant vieno, kur kažkas buože per veidą užtvoja ar papjauna, o antram plane tik mirgesiai. Vietom filmo net scenų, ne vien kadrų, ritmika atrodo lyg Ulvydas dirbtų kino fabrike, be malonumo.

Džiaugiuosi, kad Ulvydas Blindą, kaip ir Robiną Hoodą statydamas Ridley Scottas, pateikė kaip kovotoją už reformas, ne turto grobstytoją, kad išvengė suskirstymo į klases ir kovos tarp jų piešimo. Iš kvailos "G&G sindikato dainos", kur pliekiami darbininkų darbo vaisius besiglemžiantys darbdaviai, tokie kaip grupės lyderis Svaras, apvoginėjantis savo publicistą Justą Čekuolį, buvau susidaręs įspūdį, kad filmas bus toks pats kvailas. Apskritai, filme svarbesni tautinės tapatybės nei turto klausimai.

Taip pat juokinga, kaip vienas iš filmo didvyrių maištininkų Blindą per dantį traukia: "Tai ką, savos mergos atsibodo, išėjai pas ponų kūrvas". Ha. Mergos yra kūrvos. Bet būtent nesutarimai būryje yra geriausiai išvystyta siužeto dalis. Keistai atrodo ir įvairios šių dienų citatos veikėjų lūpose, pvz., "Šikau ir tapšnojau". Toje gaudynių scenoje, atrodo, tyčia paliktas kameros grubus perkėlimas, kad atsirastų įspūdis, jog tai tik filmas, bet jis toks vienintelis, tad gaunas nenuoseklu. Per eigą pjauna ir garsinis product placementas "Kur Blindos alus"?.

Dar sužinojau, kad lietuvybė ir lenkiškumas yra smarkiai persipynę dalykai, o lenkai iš esmės lietuvių nemėgsta ir juos žemina. Ir kad surikt "šikna auksinė" turi būti juokinga be jokio konteksto.

Vidutiniškas tai filmas. Žadą atimančių vaizdų mažai, veikėjai mažai išvystyti, siužetas padrikas. Tai labiau romano iliustracijai nei ekranizacija. Tipo, jūs ir taip viską žinot.