Juozo Javaičio spektaklis "Tetos" gali palikti neišdildomų įspūdžių. 

Mane labai kvietė į Juozo Javaičio spektaklį „Tetos“, todėl aš į jį nuėjau. Pakėliau programėlę nuo kėdės, premjera 2011-ų balandį ant jos parašyta, ir atsisėdau „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje savo plačia subine liestis rankomis su žiūrovais iš šonų ir atreminėti nuo pagalvės pavargusios nugaros antpuolius iš priekio.

Tetų yra šešios, šešios jaunos aktorės, apie kurias ir yra šis spektaklis, šiek tiek apie visas kartu, ir šiek tiek pabirų apie kiekvieną atskirai, kad šiek tiek apie egzistencializmo prasmę pagalvotum. Tai Irma Bogdanovičiūtė, Evelina Brėdikytė, Virginija Kuklytė, Indrė Mickevičiūtė, Aistė Motiejūnaitė, Goda Nefaitė. Taip pat žinomos kaip aktorių ansamblis „Degam“.

Išeina visos gėlėtomis sukniomis ir rodydamos tikras kūdikystės, vaikystės ar tiesiog tėvų ir protėvių nuotraukas tuo nacių kankinimo laboratorijose išrastu balsu pradeda pasakoti apie savo gyvenimus, skaudulius ir dramas, dažniausiai fragmentiškai, tarp plikų sienų. Ką iš jų padaro aktorinis, kad net apie savo šeimas pasakoja tokiais tonais?

Viena pasakoja apie nesutariančius tėvus, kita apie sudėtingus santykius su motina, trečia apie tai, kaip jai reikėjo išvalyti nužudyto tėvo kraują (Indrė Mickevičiūtė) ir pasakoja tiesą ar beveik tiesą, nes šiandien pasakodama susigraudino. Pasakoja, apie savo pirmus bernus ir pirmus bučinius, kaip pasilaižė arba ne, pabaigoje suvaidina save senas, turbūt kaip pačios ir įsivaizduoja. Ir šie pasakojimai yra gerai joms, nes jos įpranta būti nuogos, drįstis intymumui, tačiau nelabai kas publikai, nes vientiso pasakojimo nėra. Susipažįstate su aktorėmis.

Publikai šiek tiek geriau yra epizodai, kur jos vaizduoja savo pirmąsias eglutes, tuos vaidinimus Seneliui Šalčiui, cituodamos „Yvos“ dainas ir viską užbaigdamos šokiais ir kreipiniais į berniukus.

Tai vaizdelis, kaip jos kartais pavargsta nuo reikalavimų atitikti moters idealą, pavargsta būti gražios ir kartais tiesiog nori viską paleisti groteskais. Kai Virginija Kuklytė, apsirengusi skeletuku, pradėjo švaistytis viduriniu pirštu, nesusilaikiau ir pradėjau juoktis nesulaukęs Velykų progos. Ji taip pat labai įsimintinai vaizdavo savo mamą, kuri arba pyksta, kad jai reikia visus namų darbus dirbt, arba nelabai nori jos klausyti.

Vėliau jos parodijuoja ne damišką elgesį, o žurnališkus siekius būti gražiai, sportuoti, per jogą įkvėpti ir iškvėpti, apsirengusios geltonais perukais vėl cituoja „Yvą“, atkišusios prietemoje apšviestus užpakalius aerobikinasi, kol galiausiai nusirengia iki apatinių, velka savo netobulus kūnus ant svarstyklių ir skelia po rimtą monologą.

Šis spektaklis galėjo būti feministinis obalsis, tačiau toks nėra, nes primaišyta tų egzistencialistinių pasakojimų. Dar gerai, kad jie fragmentiški, nes jei jie nebūtų fragmentiški, o visiškai tiesūs, publikai kiltų klausimas, kodėl jiems tai pasakojama.

Bet geriau vieną kartą pamatyt negu devynis kartus abejot, kad aš teisus.