Oskaras Koršunovas modernybės siautulyje (Danisevičiaus nuotr.). 

Užvakar ir vakar Nacionaliniam dramos teatre režisierius Oskaras Koršunovas su scenaristu Marium Ivaškevičium ir muzikantu Sauliu Prūsaičiu pristatė pastatymą „Išvarymas“, kuris tik skamba kaip apskritojo stalo riterių skirtas pasmerkimas, iš tikrųjų yra nuo paprasto žargoniško „išvaryti į Londoną“. Ši tema leidžia suprasti, kad autoriams Koršunovui ir Ivaškevičiui rūpi Lietuvos likimas. Emigrantų tema pastaraisiais metais Lietuvoje lyg Konstitucinės santvarkos pripažinimas, vienintelė aktualija apie kurią daugumai negėda kalbėti, taip išreiškiamas palankumas mūsų šaliai.

Būtų kur kas konceptualiau, jeigu dar būtų ir aplinka apkaltinta – valdžia tokia blogia, kad tenka išvaryti. Na, pagal pavadinimą tokia ir intencija, tačiau tas neišreikšta. Į Londoną išvaro kažko prisibanditinęs policijos akademijos studentas Benas Ivanovas ir veiksmo Lietuvoje praktiškai nėra. Pats išvarymas į Londoną labai pagriebiantis ir dinamiškas, su daugybe tipažų, vaizduojančių, kad rieda autobuse į Londoną, laikančių popierinius debesėlius su savo statuso apdeitais (Jėzus & Marija!), smagiais gyvais Prūsaičio pragrojimais, daugybe riebių keiksmažodžių apie paleistuves, dėl kurių, girdėjau, režisieriui Juozui Javaičiui skundėsi viena moteris, už galvos stvėrėsi, pasakojo, kad laikraščiai rašo.

Atvažiuoja lietuviai į Londoną, kas forsas, kas visiškas banditas, kas doras kaimietis, kas rastamanas, kas miesto menininkė su fotoaparatu. Atrodo, kad tai gali būti komiška apybraiža. Ir iš jų atima pasus. Atima pasus, Ivanovas turi miegoti parke, ten jį smarkiai smagumo dėlei sudaužo kažkokie prisigėrę japiai. Taip sudaužo, kad iš burnos raudonas kraujo burbulas kyla. Lietuviai apgauna Ivanovą, britai sumuša. Atrodo, kad tai bus skausminga tragedija. Tačiau tai nei vienas, nei kitas, žuvies skonio mėsa. Tie komiški vaizdeliai per spektaklį kaitaliojasi su ilgais dialogais, kurių dalis 5 valandų spektaklyje atrodo tik pretenzija į tolstojiškumą ar kokį kitą klasiškumą. Kad ir tos dvi ilgos scenos apie šunis, kai Vandalas renka vardą šuniui, arba buvęs rastamanas, dabar dendis Edis pasakoja, ką jis dirba.

Banditas Vandalas labiausiai patiko publikai. Suvaidintas Mariaus Repšio, kuris puikiai pagavęs Vilniaus forsų tarmes ir judesiukus, tačiau tai kiek kertasi su faktu, kad jis namą stato Kaune, kur visai kitoks bachūriukų bazaras. Jis renka vardą šuniui, kurio dar neturi, ir girdo mastifo nuotrauką, baksnodamas atvaizdėlį į ant treningo išlietą degtinę. Juokinga publikai, tačiau jokios reakcijos, kai Vandalas pasakoja, kad pinigus uždirba griaudamas namus. „Ko daugiau žmogui reikia? (jei ne daužyt? - krit.past.)“, egzistenciškai klausia jis, tačiau kiek girdėjau, tik man vienam tai buvo juokinga.

Pagrindinį veikėją Beną Ivanovą su didele kantrybe vaidina Ainis Storpirštis. Daug ištvermės reikia 5 valandas ne tik prarėkt, bet ir dainuot, karstytis stulpais, karstytis žemyn galva, glaustytis su mergina, paskui vėl rėkt, visai nusirengt. Bravo jam už ištvermę, bet ne bravo už atlikimą. Prarėkė tuo nesvietišku balsu Ainis didžiąją dalį laiko, tik vaidint apsauginį jam buvo natūralu ir suprantama.

Užtat jo meilę Eglę vaidinanti Monika Vaičiulytė pavarė olimpiškai. Ne per įsijautimą, o per sunkų darbą išsunkė iš savęs visiškai skirtingus bruožus. Iš pradžių ji eilinė Jolka, pakeliui į Londoną, paskui jau tipiška (įspūdingai tipiška) miestietė su whatevais ir užsikirtimais (ar man vienam pasigirdo Agnės Jagelavičiūtės intonacijos Monikos balse toje vietoje?) ir galiausiai vulgari, tiesiog šlykšti kekšė. Parodė Vaičiulytė. Kaip ir Tadas Gryn parodė vienplanį, bet ryškų pakistanietį Azimą.

Taigi, galėjo Koršunovas su Ivaškevičium parodyti lietuvių nuotykius Londone, tačiau kaip ir dažniausiai Lietuvoje į emigraciją pažiūrėjo ne kaip į nuotykį, o kaip į tragediją. Nors panašu, kad Ivaškevičiui labai norėjosi juoktis iš londoniečių. Bene tris kartus pakartojamas žodis „įvairovė“, turint omeny provincialų džiaugsmą, kai jie mato tamsios odos spalvos žmones, iš to pozityviojo rasizmo – svarbu odos spalva, ne pats žmogus. Lyg būtų svarbu kokią muziką klausai. Bet daugiau aiškesnių Ivaškevičiaus pozicijų emigrantų atžvilgiu nepajutau.

Tą šiek tiek teatro statybininkai patrina į veidą auditorijai. Oneida Kunsunga link pabaigos išėjo sudainuoti „It's raining men“ („Oneida Kunsunga. Septyniolikmetė mulatė. Temperamentinga ir skardžiabalsė. Kai kvatojasi pirmame mokyklos aukšte, girdėti ir trečiame“, skaitau dabar, 29-erių blondinas, pirmas eilutes „Lietuvos ryto“ pasakojime apie ją, lol), sudainavus paragin publiką „Plojimai, plojimai“ ir ta iškart suskubo klepsėt. Juokiausi. Žinojo, kad plos. O plojimus pabaigoje Koršunovas prisileido pamažu, lyg varikliu ne stabdžiais stabdydamas į minkštą sustojimą.

Nenuosekli tai istorija, vaizdelis tik pradėtas, o drama negyva. Gale sužinosit, kad Ivanovas visą laiką siekė atkeršyti savo skriaudikui, padaryti taip, kad ir jam raudonas burbulas burnoj atsirastų, tačiau numoja ranka ir nueina gyvent savo gyvenimo. Jeigu jis būtų siekęs keršto visą laiką, tai būtų buvus drama supažindinanti su Didžiosios Britanijos anglais ir kitais britais, nes būtų turėjęs kastis per to miesto įvairius sluoksnius, kas lietuviams nėra labai aktualu. Jeigu tai būtų buvęs lietuvių vaizdelis Anglijoje, tai būtų buvus fylgud komedija su mintim, kad Lietuvoje bloga, bet vis tiek gera. Komedija? Su gera pabaiga? Džiaugsmas Lietuvoj? Tai juk banalu! Dabar gavos toks nei šis, nei tas. Tačiau natūralistinė leksika, už vaginos į orą keliama moteris, gyvo Prūsaičio ansamblio gitaros, šalia žiūrovų su sodo žirklėmis orą kapojantis urlaganas, ant aukštos kėdės laviruojanti moteris su burka, apsinuoginimai ir glaustymaisi, karstymaisi ir išsirengimai žiūrovams įsimins. Jie plos kaip šedevrui.