Soul box - visur dėžė. 

Kai aš, brolis, pusbrolis ar pusseserės rodydavo gurmanizmo pagrindus ir sakydavo nenorį to pieniško patiekalo, tos vyniotos mėsos ar naliesnikų, mano senelė, tėvo motina, tikra senelė, ne ta kai kam žinoma personažinė, vis primindavo, kad jei būtų bado metas, dar ne tokius dalykus valgytumėm.

Eufrozina pergyveno karą ir virtą arklieną, tad jai kėlė didelį pasipiktinimą mūsų išrankumas, galbūt net atrodė išpindėjimu. Bet manau, kad net ir ji, didžiąją dalį gyvenimo pradirbusi virėja ir kepėja, būtų susiraukusi nuo to vištienos burgerio, kurį už 14 litų parduoda „Soulbox“.

Porą mėnesių, ar ne?, veikia tas konceptualus daugiausiai gyvos muzikos klubas-kavinė prie Sveikatos ministerijos Vilniuje. Su faneros mozaika prie baro sienos, lyg nuo inžinieriaus pakaušio nukabintais industriškais šviestuvais, tamsiai rudomis sienomis, tokios pačios spalvos moliniais indais ir kartoninėje dėžutėje atkeliaujančiais įrankiais jis visas yra lyg viena dėžė, o tai yra jauku, nes dėžėse atkeliauja siuntiniai ir jos dažniausiai reiškia pokyčius. Jie pakankamai elegantiški, kad tas jų dalinis paprastumas rodytų jų didelį šuolį – kam daryt įmantriau, nes mes vis tiek geri ir su paprastais dalykais? Kaip staiga sužibėjusi IT bendrovė iš daugiabučio, toks, spėju, buvo dizaino užmojis.

Meniu platokas, ant sienos surašytas pabirai su kreida, lyg galėtų kiekvieną dieną pasikeist, o atneštas – ir su spalvotais lapais celofane. Na, man jų valgyt nereikės, thai sriubos nenoriu, strutienos sriubos nenoriu, naminių žalių makaronų gal kitą kartą, dėl steiko pagalvosiu, karšti šokoladiniai pyragėliai skamba gerai, bet ne dabar, atneškit man vištienos mėsainį su brie sūriu.

Nežinau, ar visas personalas toks, tačiau padavėja pasitaikė iš tų, kurios mėgsta socializuotis su klientais. Dažniausiai būna atvirkščiai, pas tūlą lietuvį kavinėje atgija sąmojis ir šmaikšta. Paprašiau jos vandens iš čiaupo, ji man sako, kad bus iš ąsotėlio ir mes dar jums citrinos įdėsim. Atnešė ąsotį didelį, sakau, tikras ąsotis, ji sako, ir citrina tikra. Nepagavau jos intencijos. Galbūt kiti čia labai įnoringi ir ji taip iš jų tyčiojas.

Kol laukiau savo apokaliptinio burgerio, ji ant stalo man padėjo mažų, dviejų kąsnių, kaip jas pavadint?, tankių? duonelių, kokias galėčiau pirkti dėl skalsumo, ir cacikiško padažo su žirneliais, paprikom ir kitom spalvom. Visai gerai.

O, štai ir mano burgeris su keptom fri bulvėm. Bulvės šviežios, iš viršaus paskrudę, viduj minkštos, nepersūdytos, su tyčiniu šlaku ar ne aliejaus, kuris jas puikiai nuspalvino, ir pikantišku padažu su lygtai vietoje darytu majonezu ir tais pačiais minėtais pabarstais.

Dabar tu, burgeri, ateini čia. Didelis, bandelė su sezamais, matau pateptas raudoniu (tikrai ne padažu, tai tiesiog raudonis), matau šviežius svogūnus, pomidorus, raugintus agurkus ir salotas, vištienos paplotėlis kelia įtarimą, kad jis ne vienas iš mūsų.

Bandelė pasirodo labai panaši į tas, kurias galima rasti eilinėj parduotuvėj, skirtas mėsainiams. Valgai ir supranti, kad dabar ji šviežia, bet jeigu lėtai kramtysi, ji supelys dar burnoj. Tokia trapi ir beveik be skonio. Na, nors daržovės gaivina šią žvarbią rudens dieną ir mėsos yra. Jeigu tai mėsa! Tai kažkoks padaras, daiktas, alienas! Ar tai kažkoks sojos patiekalas? Tokių čiūdų aš kebabinėj nesu valgęs. Na, pala, gal man tai tiesiog neįprasta... Ne, tai kažkos nepritapėlis prie TV dinner. Supranti, kad maistas, kad bado metu valgytum, bet dabar gali rinktis. Kaip man, klausiat? Galit jį visai iš meniu išbraukt!