Newley sako, kad bando atgauti kvapą po operacijos. 

"Sakalų“ ir Vilniaus futbolo klubo „Žalgiris“ fanatikai ir kitokie bepročiai šiandien susirinko į „Lietuvos ryto“ treniruotę to paties pavadinimo arenoje, kad parėktų „Įveiksim šūdą raudoną“ ir turbūt, kad pasimuštų. Didelis būrys, toks pats kaip "Ryto" fanų", gal net didesnis, visą kairį sparną užėmė. Prie įėjimo stoviniavo policija, o kažkoks jaunuolis vaikščiojo pasirišęs geltoną raištį ant rankos – tikriausiai, kad per muštynes savą atpažintų. Nemačiau, ar kas nors mušėsi, tačiau tas vaikinas, kuris manęs klausė, ar su manim rūko, po rungtynių nuėjo į laukus su kompanija, iš kurios atskriejo šūkis „Kaip visi į snukį nori gaut!“.

Aikštelėje tiek daug įtampos nebuvo, nors „Sakalų“ Laurynas Samėnas sau būdinga maniera kapojos ant pykčio ribos, pataikė pirmam kėliny laisvas, kai „Rytas“ nespėdavo sugrįžt, mėtė išlindęs iš už užtvaros, dažnai taikliai, kišo kamuolius po pikenrolo Joneliūnui. Ir antru kartu įkišo, tas pelnė taškus. Po 6-7 minučių pirmavo „Sakalai“. Vietom jie netgi perbėgo, bėgo greičiau negu „Rytas“.

Sunkus metas komandai, jeigu pas ją centras, Joneliūnas, tai yra, pagal proporcijas už mane storesnis. Tačiau kartą trečiame kėlinyje jis apžaidė Valančiūną vienas prieš vieną ir tada nubėgęs į gynybą nebežiopsojo, o puolė energingai stumdytis, net čirškančių lašinių kvapas pasklido. Bet po to momento Joneliūną dar kiek stebėjęs Valančiūnas pasileido - per kokia tris minutes tris kartus įdėjo greitoj ar pusiau greitoj atakoj (tai įspūdingiau nei pergalės po žaidimo nugara, och, lietimas, och, metu, pataikau, a?), lietė Joneliūno kamuolį gindamasis. Tai blokas? Protokole nėra. Dabar matau, kad Velniačiūnas per 12 minučių surinko 19 taškų.

Ir Joneliūną jis stebėjo, ir pirmoj pusėj „Sakalai“ iškart pradėjo pagarbiai prieš jį dvigubint gynybą. Tada Džikičius liepė Jonui statyt užtvarą, o turbodyzeliui Rice'ui mest tritaškį išlindus. Pūnkšt, tupi, trys. Rice'as mėtė toliau nedvejodamas, nes ir apylaisvis buvo, ir turbūt taip buvo liepta, nes po kašiu stovėjo Samardžiškis ir krapštė kamuolius, o gynyboj stovėjo kaip muitininkas ant Lenkijos sienos 91-ais, tiek blokų pridėliojo. Vėliau sustojo „Rytas“ aplink tritaškį, palikę centrą po krepšiu, suko kamuolį aplink arba dažniausiai centrui, kad Joneliūnas greičiau atsisėstų, ir greitai persvėrė rezultatą.

Kol „Sakalai“ bėgo į priekį ir žvalūs rungtynių pradžioje švaistė iš toli, Seibutis nespėjo išlįst iš už Katelyno ir „Rytas“ gavo tris. Tada jie kritiškai pasikalbėjo ir sutvirtino savo santykius, bet kai Rašičius nepastebėjo toli į priekį pabėgusio Katelyno, kultūrų dialogas neįvyko. Tokiu atveju reikia pamiršti rašičius ir pačiam būt geresniam už jį, pasuot kamuolį, bet Katelynas turbūt nusprendė, kad prie Sanios gero nelauk, pasiėmė kamuolį sau ir dėjo žingsnius ir dėjo dar porą kartų antro pusėj. Labiausiai jis man visgi įsiminė, kai antram kėliny stovėjo prie tritaškio ir galvojo, ką daryt. Matyt, elgėsi ne pagal trenerio nurodymus, o nusprendė pats sprendimą priimt. Kryptelėjo galvą, žvengtelėjo ir atidavė kamuolį Samardžiškiui. Tikiuosi, kad tai buvo ne gailesčio žingsnis, o šuolis į geresnę komandą. Linksmiau už tai buvo tik stebėt Dilį, kuris po dėjimo greitoj atakoj sugniaužęs kumščius bėgo pro tribūną už krepšio. Kur nėra tribūnos, tik pora fotografų stovėjo.

Rice'as šiandien jau sugebėjo atiduot kamuolį, kaip sako, traffice, kamštyje tarp keturių žmonių Katelynui, ir kiek nėrė, tiek pranėrė. Šiandien atrodė vietom net laimingas. Kaip ir Seibutis, kuris ir nardė, ir po rungtynių džiaugsmingai savo vaikus glėbesčiavo (suėmęs dviem rankom vieno iš dvynių . Bet šis aukštos klasės ir kovos dvasios talentas irgi dar ne viską jaučia, šveitė kamuolį į priekį Jomantui toli per toli.

Po varžybų klausiau, ar jis šiandien pavarė.

„Ką aš žinau? Visi pavarėm, tai svarbiausia. Negalvoju apie tai. Nnn, aišku“, sakė.

Ar labai pasikeitė komanda grįžus Newley, jis nesiėmė tiesiai atsakyt.

„Dabar dar neturėjom rimtesnių varžovų, ganėtinai nesunkiai sekės ir vakar prieš „Naglį“, ir šiandien prieš „Sakalus“. Po truputėlį, po truputėlį įsivažiuojam. Labai labai reikia, kuo daugiau žaidėjų, tuo geresnis darbas treniruotėse, yra pakaitinių žaidėjų, daug rotuojam ir vieną dieną vienam geriau, kitą dieną kitam. Aš manau, kad sustiprino ir Vilmantas, ir Newley'is. Tik į gerą“, šnekėjo.

Dar klausiau apie jų greitą puolimą, kurį Džikičius stengias akcentuot – ar šiandienos rungtynės yra greičiausia, ką „Rytas“ gali bėgt?

„Kaip varžovai leidžia, taip žaidžiam. Vakar šiandien sekės bėgt, prieš kitą varžovą gal ne taip seksis bėgt. Treniruotėse dirbam ta linkme, mėgstam greitą krepšinį, bet nebijom ir pozicinio“, kalbėjo.

Bradas Newley šiandien puolime daug nežaidė. Įmetė leiapą su klaidinančiu judesiu taip pusiau išreikštai, bet sėkmingai, ir švystelėjo vieną tritaškį. Paklausiau jo, kaip jaučias grįžęs, ar pasitaisęs.

„Beveik. Dar trūksta kvapo, bet tai antros mano tikros rungtynės. Dar užims šiek tiek laiko. Gera būti vėl komandoje, bėgioti ir having some fun“, sakė.

-Ar kas nors pasikeitė, kol tavęs nebuvo?

-Manau, intensyvumas pakilęs. Visi atsidėję gynybai ir sunkiai tame dirba, ir bėga, kas, manau, mums bus gerai. Tam dirbame.

-Tai dabar dirbi on your breath?

-Taip, grįžtu į bėgiojimo formą. Tai buvo beveik du mėnesiai. Kai visi bėga, o aš atsilieku, tai šiek tiek sunku, bet esu dėkingas, kad klubas man suteikė galimybė toliau žaisti ir smagu vėl būti aikštelėje.

-Ar labai skaudėjo, kai apendiksas parėjo?

-Kai nutiko, labai skaudėjo. Bet po operacijos skausmo nebuvo. Nors jauties gerai, nieko negali daryt dėl operacijos.

-Kaip jauti savo metimą?

-Neblogai. Pataikiau porą metimų. Padirbau šiek tiek ant to, kol sveikau. Bet tai ateina su treniruotėmis ir rungtynėmis, the confidence will come.

Kadangi Paulius Dambrauskas šiandien gydė čiurną, Dovydas Redikas šiandien gavo daugiau pažaist savo žudikiškos gynybos ant pražangos ribos, kai jis bando sukvėpuoti visą orą, kad priešininkui neliktų. Tačiau nors Romualdas Brazauskas leido „Sakalams“ tampyt Rice'ą už skvernų, Redikui kaišiot rankų kaip vakar nebeleido ir jis greitai susirinko pražangų, o per skubėjimą kartais pamesdavo žmogų. Zujo, kol susitaikė perentuziastinęs ir po vienos klaidos grįžo į gynybą nuleidęs galvą. 

Puolime bandė atlikti keletą rizikingų pasų, vieną per pusę aikštės Jomantas iškrapštė, Seibutis Dovydo paso per nugarą jau nebegalėjo pagauti, o kai rungtynių pabaigoje pabandė įžaidėjaut, švystelėjo apskritai nežinia kam. Po klaidos nemetė laisvas. Nors pirmą tritaškį jis pataikė, antrą metė panašiai kaip Newley dabar mėto. Kartą išsiveržė į priekį, erdvės pakaktų sėkmingai užbaigt ataką, tada jau pašokęs sugalvojo iškišt pasą Valančiūnui (kuris vienu metu bėgiojo dantis iš skausmo sukandęs. Kairys achilas?). Džergžt.

Jomantas? Labai norėjo pakalbėt su teisėjais, bet vėl jam kamuolys iš rankų lygioj vietoj slydo. Vienoj vietoj jau pradėjo susigraibyt, išsitiesino varydamasis... 

Paskutines keturias minutes nutrūko ir „Ryto“ treniruotė. Žaidėjai jau stengėsi prastumti laiką. Bet Rašičius likus 6 sekundėms dar metė ir pataikė tritaškį iš kokių aštuonių metrų. Taip ir reikia, iki galo varyt. Nepasistengei vienoj vietoj, žiūrėk ir pradeda viskas klibėt.

„Nugalėsim visada“, vilnijo „Ryto“ fanų dainos. Nejaugi jie dar nepasimokė, nepastebėjo, kad ne visada „Rytas“ laimi? Ar šiuos naivumus dainuoja todėl, kad yra fanatikai, t.y., akli? Ir kiek nusivylimo turi būti, kai žinai, kad visada laimėsi, bet ką nugalėsi, ir nenugali!

Pirmyn, vilniečiai!