"17" mergaičių: visos lygiuojas į nėščiąją lyderę 

Tikras anšlagas šiandien ištiko programą „Jaunoji Latvija trumpai“. Abejoju ar dar buvo salėje kas nors be organizatorių, autorių ir komisijos. Eilėjei akredituotiesiems sėdėjau vienas. Na, iš kitos pusės tai reiškia, kad žmonės pasidomi filmais, kitaip būtų susirinkę kokia dešimtis atėjusių atsitiktinai.

Agnesės Laizanės „Parodyk man garsą“ buvo geriausias iš parodytų trijų trumpametražių. Trijų šeimoje duktė groja roką, o motina baigia apkursti. Jai gėda draugių, jai sunku išgirsti bėgantį puodą, ji pyksta mokydamasi gestų kalbos. Kai duktė atsikalbinėja, motiną vaidinanti aktorė neišlaužia nuvilto autoriteto, nesuvaidina ir antausiu vyrui pasibaigusio šeimyninio konflikto, turbūt dėl režisierės kaltės, kuri nepaaiškino, ko tiksliai nori. Filmukais tokius kūrinius vadina.

Režisierė Lienė Lavina pasirinko papasakoti apie nepilnamečių koloniją filmu „Už grotų“. Filmo prodiuserė prieš filmą sakė, kad režisierė norėjo parodyti emocijas, žmogiškąją pusę. Tai dauguma mūsų seniai žinojom – iš pykčio ir paniekos kaliniai dažnai vienas kitą daužo ir pjauna. Jauni latviai pasakoja, kaip ten pateko, ką veiktų išėję, kas tos kastos. Labiausiai Lavinai patiko skaityti ir rašyti nemokantis čigonas Giuntaras Štefanas, kurio mama sėdi, brolis sėdi, o tėvas jį pradėdamas jau buvo 33 metus atsedėjęs. Apibūdinamas kaip melagis ir mušeika, Giuntaras groja gitara ir dainuoja apie Viešpatį. Kas ta neoficiali kolonijos valdžia, galima nujaust, tačiau jų arba prižiūrėtojų komentarų apie įvykius nėra. Paviliojo ją romantika.

Ilzės Kungos „Šviesos ženklai“ - apie vienišą krovinių pervežėją, kuris didžiąją dalį filmo laukia ir nuobodžiauja laukdamas meilės, kol sulaukia ir todėl išsiplauna kojines. Nelabai šustrai nufilmuotas, gerai sumontuotas filmukas.

Delphine Coulin ir Muriele Coulin savo filme „17 mergaičių“ šlovina moteriškumą. Tai jau nebe „Naujojo Baltijos kino“ programa, tai dviejų prancūzių pilnametražis. Žinot, kai žmonės nebeturi kaip prikaišiot kitam, tai prikiša odos spalvą arba amžių, arba kaip neturi savęs suypatingint, sako „Aš esu moteris!“. Čia jos sako „Mes esam moterys!“, vaizduoja būrelį moksleivių, kurios su viduramžišku patosu, kaip aš, prisižiūrėjęs filmų, jį įsivaizduoju, kikena ir glostosi būrelyje. Tuoj viena 17metė pagal tikrą istoriją užneštės, o paskui ją pasileis ir kitos, kadangi nori būti kaip gaujos lyderė, bet ta gaujos lyderės aktorė nejaučia jokių savo alfiškumų betiškumų, todėl vaikšto paikai užvertus galvą ir atrodo juokingai. Merginų nėštumas – mokyklos mokytojų lūpomis papasakojo autorės – yra manifestas už jų kūnus. Kitaip ir būti negali. Vėliau jos, keistai stilisčių pasendintos ir sumanekenintos (bet gal taip Prancūzijoj normalu), paplūdimyje spardys degantį kamuolį, nes yra paprastos. 

Dalia Michelevičiūtė pakilo iš kėdės po 15 minučių. Aš atsėdėjau šitą kinda gay movie.