Juokai geri, bet komedijoje "Dangoraižio apiplėšimas" liūdna. 

Reikia didelio išradingumo, kad angliškame žodyje „Warrior“ sugebėtum įžvelgti daugiskaitą ir paverstum „Kovotojais“. Juk nuo pavadinimo prasideda visa drama – kuris iš šių dviejų brolių, kurie susitinka maišytų kovų turnyro finale, yra tas vienintelis karys? Ar tas, kuris išgelbėjo gyvybes kolegoms kareiviams Irake, o dabar kaunasi, kad padėtų savo draugo našlei, ar tas, kuris buvo fizikos mokytojas ir grįžo į ringą, kad padengtų paskolą šeimai? Bet „Acme“ išvertė „Kovotojai“. Apie muštynes čia, tipo.

Iš Irako grįžusį asketą Tommį čia vaidina puikiai praverktas akis mokantis nutaisyti Tomas Hardy, jo brolį mokytoją - socialinio darbuotojo veido – Joelis Edgertonas, o jų buvusį alkoholiką tėvą – policijos skyrelio „Ieškomi“ pažiba Nickas Nolte. Filmas prasideda nuo to, kad keliolika metų tėvo nematęs Tommy pasitinka jį su šnapso buteliu ant laiptų ir, nustebęs, kad tėvas nebegeria, primena jam, kad jis mušdavo savo žmoną ir Tommio motiną. Atrodo, filmas bus nūdna nesėkmė – drebina režisierius Gavinas O'Connoras kameras, o dialogai ilgi.

Bet pasirodo visai geras filmas. Tommis ir keikia tėvą, buvusį imtynininką, ir įsiprašo pas jį treniruotis, bet galiausiai išvadina jį niekuo vertu ir metą į jį krepšelį su monetomis. „Buvai įdomesnis, kai gerdavai“, rėžia. Abiejų brolių atstumtas tėvas nutraukia varginantį 1000 dienų blaivybės maratoną ir prisigeria iki vaitojimo, Tommis jį guodžia kaip tėvas sūnų, šušindamas, ir visiems atlėgsta.

Pristatydamas kovų turnyro siaubą, milžinišką rusą, primenantį Nikolajų Valujevą, O'Connoras persistengia – jo palaikymo komandą aprengia rūbais su sovietų simboliais. Dvi vėliavos plėvesuoja – Rusijos ir Sovietų sąjungos. O pats O'Connoras, matyt, suprasdamas, kad turi išraiškingą veidą, vaidina turnyrą suorganizavusį milijonierių. Ir režisierius, ir milijonierius.

Broliai tvarkingasis underdogas ir iš niekur atsiradęs underdogas pamišėlis susitinka finale ir O'Connorui pavyksta sugraudenti. Be nuoširdumo to nepasieksi. Bet dar graudžiau nei filmo finalas visgi man buvo vertėjų darbas – išverčia „paskambink, žmona, jei bare kas nors tave kabins iš will hassle (trukdys, įkyrės) ir ašaros pačios rieda.

Šį savaitgalį paleistą Bretto Ratnerio ("Rush hour" serijos autorius) „Dangoraižio apiplėšimą“ („Tower heist“) Ingrida Janulionytė išvertė į skutus. Na, apie kokią pagarbą žiūrovui galima kalbėti, jeigu five minutes vertėjo rankose virsta į „dvi minutes“? 20 tokių laisvų interpretacijų ir santykiai tarp veikėjų keičiasi. Kanye West ji išvertė Kenis Westas! Visi žino, kad Kanye lietuviškai yra Connoras!

Plėšti dangoraižį dar 2005-ais sugalvojo Eddie's Murphy's. Matyt, iš to dažno jo aplinkoje zyzimo, kad jis toks sėkmingas juodaodis, o nieko nedaro, kad kitiems juodaodžiams pasisektų, tai turėjo būti komedija su žymiausiais komikais juodaodžiais. Surasistinta, kaip sako. Rasistai skirsto į rases, ar ne? Ir pyksta, kad juodaodis vaidina banditą, kaip kai kurie JAV kritikai.

Galiausiai Murphy pasitraukė iš projekto ir grįžo į jį tik vaidinti. Kūrėjams tai gavos mažiau komedija negu teisingumo manifestas – butų dangoraižio servisas patiki savo pinigus sukčiui ir juos praradę, ima jam keršyti. Panašu, kad filmas darytas pirmiausiai savai Holivudo chebrai, insaideriams: vienoje pirmųjų scenų Stillerio vaidinamas klerkas jam replikuojančiam Murphy vagišiui atšauna „Vėl tie seni juokeliai“ (Murphy turi įvaizdį esąs seniai išsikvėpęs), o kai mašina pakimba virš gatvės nuo dangoraižio viršaus („Ir kaip jie tai padaro?“), jai iš paskos nuslenka, žiūrėdama į apačią, pakimba poros šimtų metrų aukštyje ir kamera – va, koks tas Holivudas.

Filmai viešbučiuose, toje miniatiūrinėje Niujorko visatoje, kur nebūna karo ir bado, dažniausiai būna jaukūs, su aiškiais, lengvai atpažįstamais, tačiau ryškiais personažais. „Tower heist“ to nebėra. Pradžioje pristatomas mažas viešbučio pasaulis, tačiau saugumo jausmas neatsiranda per visą filmą. Galbūt tai poteroristinis Niujorkas, galbūt tai dėl tų finansinių apgavysčių. Visgi geriausiai sukaltas yra blogojo milijonieriaus Arthuro Shaw, turinčio baseiną ant to dangoraižio stogo, portretas, su classyness, kurį visi nori turėti, cinizmu ir supratimu, kad jis vis tiek bus įtakingas. Tea Leoni vaidinamos stiprios FBI agentės veikėja sugebėta atskleisti labai mažoje erdvėje.

Scenaristai norėjo padaryti žanrinį filmą, tačiau vis tiek gavos išsakyt savo politines pažiūras. Juokai čia subtilesni – bankrutavęs brokeris, atsargusis ir nuosaikusis apiplėšimo dalyvis, kaba poros šimtų metrų aukštyje ir formuluoja aiškiai: „Aš nenoriu mirti!“. Geras tai filmas, bet naujų horizontų neatveriantis.