Lawrence Roberts ("Ryto" nuotr.) 

„Focus!“, beveik kaip žaidėjui man suriko Aleksandras Džikičius, kai paklausiau konkrečiau pasakyt, ką jis nori komandos žaidime pagerinti. Vos „Rytas“ šiandien atsiplėšdavo nuo Nymburko, tie skirtumą greitai nupjaudavo nuo kokių dešimties iki kokių keturių.

Iš pradžių „Rytas“ ir patenkinamai (ne gerai, ne puikiai, patenkinamai) gynės, padėjo vienas kitam, bandė pasuot, kiek jaučia vienas kitą, tačiau vėliau tas pašlijo. Valančiūnas man sakė, kad ir varžovai pralaužė žaidimą, ir galbūt energijos pradžioj rungtynių buvo daugiau.

Rice'ui energijos dažniausiai netrūksta, ypač, kai gauna kamuolį. Pirmoj pusėj nepataikė ir jam įprastų floaterių iš dviejų metrų, nepataikė ir tų nesąmonių lyg norėtų pavaryt kaip per NBA 2K12, o kartą metė skubotai vien tik todėl, kad kamuolys apsuko ratu visą tritaškį per laisvus žmones ir jis buvo salyginai laisvas. Matė, kad gautų bloką, bet vis tiek sviedė sviedinį. Tačiau kai trečiam kėliny švystelėjo tritaškį, nušvito jo veidas ir jis galutinai atsipalaidavo. Tačiau pasų Valančiūnui neprakišo.

Klausiau jo po rungtynių, kaip jam sekas vystyti santykius su aukštaūgiais. „Gerai“, sakė. „Gali pasakyt, kad aikštėje vis labiau žinome, kur norim vienas kitą būti“. Pačioj pradžioj atrodė, kad pikenrolas šiandien riedės kaip rokenrolas, nes Rice'as lenvgvai švystelėjo iš po Valančiūno užtvaros. Tačiau ta harmoninga pradžia pagal išgales, kaip minėjau, greitai baigės.

Po atrankos į Eurolygą Valančiūno paklausęs, kaip jis vertina savo komandos pikenrolą, galiausiai gavau atsakymą, gal aš geriau jį padaryčiau. Suprask, prastai, bet geriausia, ką turime. Todėl šiandien klausiau to paties. Jis pagyrė Predragą Samordžiškį ir sakė, kad pats stengiasi po truputį tobulėti.

Pats Jonas išėjo užsikarščiavęs, skubėjo kišt rankas dėl kamuolio puolime ir pas varžovus, bet po dviejų atakų įsivažiavo ir nors taškų pelnė mažai, įkalė porą tikėtų blokų, likęs vienas prieš vieną, ne iš nugaros užklupęs ir gąsdino savo ilgomis rankomis pro šalį keliaujančius nymburgiečius.

Jei gerai sustebėjau, „Rytas“ nepelnė nė taško po žaidimo nugara. Valančiūnas gavo mažai kamuolių, Robertsas neprasiveržė, o Jomantas, jeigu prasiverždavo gabaliuką, radęs progą dėti žingsnį ir galutinai susidaryti galimybę, sustodavo ir pradėdavo sukiotis. Doh! Užtat Robertsas puikiai kirto po krepšiu, kur dėliojo kaip kombainas. 5 kartus įdėjo. Iš pradžių lengvai, paskui jau kakta beveik bučiuodamas krepšį, o trečio kėlinio pabaigoj sugrūdo kaip ligoniui per žiodiklį. Po rungtynių man sakė neprisimenąs, kada paskutinį kartą 5 kartus dėjo, bet nesiėmė spręsti, ar jo dėjimai buvo sveiki ar nesveiki, tik kuklinos, kad žiūrovams dėjimai patinka.

Babrauskas šnekėjo, kad negali pasakyti, kuom savo žaidime liko patenkintas, sakė, kad nei gerai puolė, nei gerai gynės. Vieną kartą pralėkė pro užtvarą jam stačiusį žmogų į jį nepažiūrėjęs, tačiau pataikė du svarbius tritaškius ir negrabų reverse leiapą po įkirtimo.

Seibutis niekaip neįsimėtė. Pastebėjau, kad ir nesidairo, kur dar gali išsiplėst. Pasidaręs erdvės metimui kartais ne meta, o bėga toliau į priekį. Palaipiojo šiandien po medį, tikiuos, parneš visiems lauktuvių bent geltonų klevo lapų.

Rašičius įvertė tris tritaškius per kelias minutes ir po jų prarado vieną kamuolį, užsimanęs atiduoti ne būtiną, o draugišką pasą. Per preskongą Džikičius kalbėjo, kad Rašičius bus dar geresnis, nepridūrė „manau“.

Katelynas blaškėsi gynyboj ir nesugebėjo užbaigti atakų puolime. Todėl žaidė tik 9 minutes. Kartą užuot dėjęs, nusprendė mest ir gavo bloką. Kai sūkury atakos, reikia dėt.

Nugalėjo Nymburgą „Rytas“ be didelių vargų, bet su nuolat skambančiu žadintuvu. Dabar jų gruodį laukia CSKA Maskvoj. Turi būt smagu. O trečiadienį – Šiauliai Vilniuje.