RSS

Surinkti turinį

Citata



Kadangi visi aplinkui netenkina Šapranausko įgeidžių, ką kalbėt, kad jis jūsų reikalavimus patenkintų.

"Jei valstybė žmogui neturi atsakomybės, ką jau kalbėti apie žmogaus atsakomybę".


Apie mus

Shake your būtį! "Uroboras" yra krikdemiškas laikraštis apie menininkus, sportininkus ir jų darbus.

Pasiekti redaktorių Karolį Jachimavičių galite paštu: "karolis *etta* uroboras *taškas* lt"

arba mob. tel. nr. +370-610-07086.

Prisižiūrėjau šiek tiek filmų "Scanoramoj", pabendraukim

"Ministras". Ir tu gali valdyti, bet tu tikriausiai valdysi 

„Scanoramos“ galoje be lietuviškų premjerų vyksta ir plati kelionė po Skandinavijos ir jos apylinkių Prancūzijoje bei kitur kiną. Tikiuosi, kam nors šie įspūdžiai bus naudingi.

 

Ką aš mačiau? Norvego Marius Holsto „Velnių salos karalių“, tikrais įvykiais remtą dramą apie paauglių perauklėjimo namus, koloniją, kaip sako, kur smurto iš esmės nebuvo, kol neatvyko pečiuitas kietakaktis surauktaantakis. Lakstė sau berniukai ir klausė griežtų auklėtojų nurodymų. Vienas iš tų auklėtojų prievartavo vieną silpną berniuką. Tas nusižudė (jeigu jus prievartauja, taip daryt nereikia), jaunuoliai sukilo. Klasikinis jokio teisingumo ir kuo toliau, tuo dar blogiau, atvejis su vietom nerangia kamera ir neišvystytais santykiais – kaip susimušę vaikinai susitaiko, neaišku, tiesiog kitoje scenoje pradeda elgtis draugiškai. Tas pats blogasis auklėtojas vienoje scenoje įžeidinėją patį mažiausią už tai, kad tas čigonas, vėliau tas mažylis šmėkso beveik kiekviename kadre nekalbėdamas, su vieninteliu tikslu – pranašauti teisingumą. Buka. Tiesa, gražūs banginiai.

 

„Scanorama“ rizikavo paskelbti, kad į prancūzo Pierre'o Schoeller filmą „Ministras“ pakvietė ministrų kabineto narius. O jeigu nei vienas nebūtų pasirodęs? Susisiekimo ministras e-Masiulis nepasirodė nei pirmam, nei antram seanse pažiūrėti į savo fiktyvų kolegą. Panašiai kaip Armando Ianucci komedijoje „In the loop“ ar jo ištakose, seriale „The thick of it“, čia politinis gyvenimas, ministro bandymas sustabdyti stūmimą geležinkelių privatizavimą, rodomas iš arti, į tragiškos avarijos vietą vykstantis ministras nesugeba nuslėpti šypsenos, ruošdamasis kalbai prieš kameras, rodomas iš arti, bet lėtesniu tempu ir mažiau juokingai, bet su tikslu parodyti, kad politikas yra profesija, kad jis turi savo tikslų ir kasdienių bėdų, kurias jam reikia įveikti, kad jis toks pats kaip mes. Bet neaišku, kur tas ministras eina, atrodo, kad būtent politiko humanizavimas buvo Schoellerio tikslas.

 

Tai dažnai išradingumu nustebinantis filmas. Realumo pojūčiui, jam būtų pravertę daugiau masinių scenų, bet Schoellerio gabumai akivaizdūs. Tiesa, jeigu jis būtų susikoncentravęs tik į kameriškumą, visai nesistengęs padaryti „normalesnį“ filmą, būtų tą realistiškumą išgavęs ir turėdamas mažiau pinigų. Bet būtų turėję būti daugiau dialogų ir įsijausti politika nesidominčiam žmogui būtų dar sunkiau. Bet po „Ministro“ kam nors gali grįžti ir pasitikėjimas valdžia.

„Reprizos“ režisierius Joachimas Trieras į savo antrajį filmą „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ vėl vaidinti krizės kamuojamą jaunuolį pakvietė Andersą Danielseną Lee. Na, 34 metų vyras pagal ES dar yra jaunas. Čia Danielsenas nebe rašytojas, o iš narkomanų reabilitacijos centro išėjęs kepurnėtojasis. Vaikšto po saulėtą Oslą ir bando įkirsti arba darbą, arba merginą, tačiau nors jam ir sekasi, užtenka kartą įkvėpti ir imtis reikalo, lemiamo įkvėpimo jis nepadaro. Viskas gerai, bet vis tiek blogai. Filmas gražus ir spindi kaip Norvegijos banko sąskaitos. Galbūt tai tik mano projekcija, kad ta neskuba filme yra prikišama kaip norvegiškas gyvenimo būdas. Nes jie gali sau tai leisti.

 

Švedės Lisos Langseth filmas „Nes tai yra gražu“ prasideda nuo to Cosmopolitaniško veikėjos aimanavimo, baimės pasenti, nes tada tarpukojis bus išsitampęs. Tokia Alicia Vikander, dabar jau turinti vaidmenį šalia Julianne Moore ir Jeffo Bridgeso, tai šneka virpėdama ir virpa visą filmą kaip Salomėja Neris taifūno akyje. Atrodo, kiekviena akimirka jai yra gyvybės ir mirties. Talentinga ji mergina, tačiau vaidmuo šiame filme yra pertirštintas.

 

Vaidina ji neturtingą, valgykloje dirbančią, neišsilavinusią dvidešimtmetę, kuri atranda Mocartą ir susižavi juo ir per atsitiktinumą gauna darbą filharmonijoje, kur susimeta su vedusiu dirigentu, bet jis ją palieka ir dar būdamas valdyboj išmeta iš darbo, už tai ji jį nužudo, dabar jis nebegali blokuoti jos gražinimo, todėl ji sėdi kėdėj ir vėl patenkinta klauso klasikinės muzikos. Taip ji norėjo būti klasikinės muzikos, kad kaip dėl kokių raudonpadžių batelių – užmušti galėjo.

 

Pristatydama norvego Ole Giæveras filmą „Kalnas“ Gražina Arlickaitė rodo dvi į kalną kopiančias, haikinančias, kaip čia pasakyt, ne alpinistaujančias drauges. Pjaunasi tos draugės nuo pat pradžių: ne taip palapinę pastatei, ne taip pažiūrėjai. Bet jos nesitaiko, tos jų problemos neatskleidžia gilesnių problemų... Kažkas čia ne taip, galvoju. Žiūriu žiūriu – taigi lesbės! Nukrito jų bendras globotinis, vienos sūnus (sako, kad abiejų), kažkada nuo to kalno skardžio, jos dabar bando susitaikyt ir kalba visas tas imitacines santykių klišes. Labai nuobodu. Kaip akmuo. Ar dvi lesbietės yra šeima? Ne.

O ką jūs manot? Ar taip pat kaip ir aš, manot, kad prieš kiekvieną filmą būtų gerai pora kitų filmų treilerių, nereikėtų jų youtube ieškot ir ant didelio ekrano būtų galima pamatyt.

Apklausos

Lietuvos gyventojau, kas jums svarbiau? Kurį labiau palaikot?:

Komentaras

Lietuvoje intelektinės nuosavybės vagys ruošiasi kurti "Piratų partiją". Piratavimu yra vadinamos intelektinės nuosavybės vagystės, tad jau pavadinime pasakyta, koks yra jų tikslas - vogti, imti be atlygio tai, ką sukuria kiti, prieš tų kūrėjų valią.