Vakarykščiame Lenkijos papurtyme Lietuvos komandoje atsirado šiek tiek komandos. Bent jau susikaupimu ir noru laimėti. Pocius žaidė protingai ir nors vis dar atrodė, kad veržtis jį varo su šautuvu, pasiveržęs ir pasikankinęs, iškišdavo vis geresnį pasą ir nepikntaudžiavo žaidimu. Kalnietis kiek pasimakalojo, kai jam reikėjo įžaidėjaut, bet puldamas vienas mėtė be klaidų.

Nors Valančiūnas nepakriko nuo ankstyvos šlovės ir nesustojo pusiaukelėj į žvaigždynus, tačiau jis kiekvieną klaidą pergyveno kaip paskutinę. Jis vakar grybavo kovodamas dėl kamuolių ir gynėsi nominaliai, t.y. kad ir tvarkingai, bet šešėliškai, pagal varžovą, ir kiekvieną nesėkmę palydėdavo besimainantis veidas. Jis dar šiek tiek ieško savo vietos. Ir ar jis vakar nebuvo užsiėmęs pozicijos, ar tikrai vakar buvo apstumdytas gynyboje? Gal aš iš jo per daug noriu. Bet jeigu Shawnas Bradley galėdavo gintis, gali ir Valančiūnas.

Robertas Javtokas... Kokių sąlygų jam reikia, kad jis susiharmonizuotų su aplinka. Jei Valančiūnas dar kalba veidu, Javtokas neįmetęs duoda žiūrovams trijų sakinių interviu kūno kalba. Tik nuoširdus gailėjimasis ir noras pasitaisyti gali pagerinti žaidimą, bet tai priklauso nuo pačio žaidėjo.

Kodėl Valančiūnas gali bandyt dėt per žmogų, o Javtokas - ne? Nes daug energijos dėjimas kainuoja? Nes baudų nepataiko? Man tai nesuprantama. Pakeist jį yra kuo, nežaidžia 40 minučių, prasižengta prieš jį gali būti ir per leiupą. Kiek mačiau Valensijos rungtynių, ten jis visai žaidė, bent stengės, Lietuvos rinktinėj sukas girgždėdamas. Į gynybą vakar išėjo irgi užsimąstęs, pasiblaškė gindamasis.

Vakar mano širdį džiugino kruopšti gynyba, kurioje, man rods, net Jasikevičius bėgdavo keistis ir grįžti prie savo žmogaus. Trečiame kėlinyje Lietuvos baudos aikštelės ir jos apylinkių apsauga apskritai virto geležiniais gniaužtais. Nuo tvarkos prasideda kūryba.

Puolime pirmą kartą mačiau drąsų kamuolio stūmimą į priekį. Kad ir vienam išėjusiam prieš tris. Tai irgi situacija kurti. Greitas puolimas yra pirmas naikinančios mašinos požymis. O iki jos dar trūksta. Nors trečiam kėliny rinktinė išvengė duobės, tik šiek tiek pasvyravo, užbaigti triuškinančiai ir taip pasikelti sau nuotaiką, nesugebėjo.

Smagu buvo pamatyti ir tvirtai žaidžiantį Krzysztofą. 2009 m. prieš Lenkiją abu broliai buvo kaip nesavi.

Nesuprantu aš Kemzūros, kuris vis sodina įsibegėjančius žaidėjus. Kalnietis sumeta 10 taškų, eik pailsėk, Songaila pristūmė panašiai - sėsk ant suolo. Ar tai dėl įvaizdžio, kad Lietuvos komanda žaidžia labai komandinį žaidimą, t.y., kad mūsų sviestas yra labai sviestuotas? Kad kiti gali užpavydėt ir pradėt galvot apie savo feisbukus? Jeigu sekas, tegu tik eina.