Kairėj - Eirikas ir Kaja, dešinėj - Elisabethė ir Sigvė. 

Kiek aš nueinu į teatrą, taip į šedevdrą. Po kiekvieno spektaklio žmonės ploja, paskui ploja atsistoję, ploja ritmingai, aktoriai nusilenkia po tris kartus. Jeigu neploji, rizikuoji būti pamanytas esąs nenuovoka, be skonio, ką aš žinau... Taip reikia, plokim.

Tas pats per kino festivalius, tas pats „Scanoramoj“. Jeigu yra ką pristatyt, ar parodyt, žmonės ploja. Pažiūri kokį trumpametražį, ploja. Filmas buvo prastas, bet plojimai jau pereina į ritmiškus ir po dviejų klaptelėjimų visa minia pasijunta nejaukiai, pasimeta – to prastumo paneigti negali, bet ploja ritmiškai.

Pristatome filmo režisierių Vaidą Paškevičių! OK, klep klep. Pristatome garso režisierę Teklę Baranauskienę! Klep klep. Pristatome gervės laikytoją Jensą Štygę! Klep klep. Pristatome žiūrovus! Fortūnatas Likmanas, Haroldas Bujoškevičius, Jonas Gruoža – prašome į sceną! Žiūrovai Ričardas Kazakevičius, Erika Svydytė, Dovilė Andrienė! Klep, klep, klep! Kiekvienas pristatymas išsitęsia tiek, kaip ši mano įžanga.

Per „Scanoramos“ uždarymą žiūrovai audringai plojo ir su aiškiais meistriškumo ženklais, bet nuobodžiam Ilzės Kungos filmui „Šviesos ženklai“, nors iš ne organizatorių, komisijos ar žurnalistų jį matė koks vienas. You name it, Lietuvos publika paplos.

Iš lietuvių kūrėjų geriausiu buvo atrinktas gan nuoseklus Andriaus Blaževičiaus „10 priežasčių“, o po apdovanojimų buvo parodytas šių metų Sundance pagrindinio prizo laimėtojas, Anne Sewitsky „Happy happy“, gerai sukaltas filmas apie tai, kokia laimė gali apimti svingeriškoje orgijoje.

Kitas gali sakyt, kad tai filmas apie meilę ir jos nesuvaldomumą. Į Norvegijos užkampį atvažiuoja šeima su įvaikintu afrikiečiu ir sutinka kitą šeimą iš trijų. Vaikai – vienas šviesus, kitas beveik juodas - žaidžia vergus, o suaugusieji pradeda tarpusavyje lytiškai santykiauti. Man tikrai buvo netikėtas tas vergų žaidimas, daug kam salėje buvo netikėti siužeto vingiai, kai tauškalė mokytoja Kaja, ta kuri kaime jau gyveno, pasisiūlo tam naujokui vyrui, Sigvei, pačiulpti antrą kartą. Pirmą kartą jie tiesiog buvo vienam kambary ir pradėjo bučiuotis. Nes meilei, neva, neįsakysi, negali rinktis ką daryti. Iš tikrųjų po tokiu suromantizuotu požiūriu į santykius slepiasi „Pasipisau, nes aš taip norėjau“. Kitaip galima ir prievartautojus pateisint – jis savęs valdyt negali, taip supranta santykius, įsimylėjo, išprievartavo. Nuo jos grožio buvo afekto būsenoj.

Kaja taip pasielgė, kadangi vyras jai yra atšiaurus ir ja nesirūpina. Taip galima suprasti. Sigvė – iš keršto savo žmonai Elisabethei, kuri prieš jiems atvykstant turėjo romaną, o atvykusi viena masturbuojasi vonioj. Kajos vyras Eirikas bučiuoja Sigvę ir paskui sako, kad tai bajeris, ir paskui irgi iš keršto sugula su Elisabethe. Nors viena džiugu – kad čia nėra to „aš visą gyvenimą gyvenau melą, iš tikrųjų aš esu gėjus“. Gal tas Eirikas tiesiog durnas. Bet kitas jį gali tiesiog užetiketint biseksualu. Nieko, anksčiau ar vėliau visi šitie homoseksualiniai prietarai žlugs kaip žlugo rasizmas.

O pagal prietarus, scenarijus tikrai išradingas, o Kajos (Agnes Kittelsen) veikėja – įspūdingas. Didžioji dalis pasakys, kad filmas jiems patiko. Ir paplos po filmo, nors salėje režisieriaus nėra. Tokiais atvejais aš beveik visada imuosi jį atstovauti ir mojuoju į visas puses. Ačiū, ačiū.