"Take shelter" - iš pradžių dar viskas gerai, tik dukra kurčia. 

Šeštadienį pradėjau „Kino pavasario“ sėdėjimo maratoną. Turiu iškart perspėti, kad visuose atsiliepimuose bus spoilerių, kadangi man rūpi ne patraukti pažiūrėti kažkokį filmą ar padėti atsirinkti puošmenas jūsų tapatybei, o pasiekti, kad Lietuvoje būtų pastatytas pasaulinio gerumo filmas. Kad žmonės po filmo šnekėtų ne „patiko/nepatiko“, o argumentais!

Pradėjau savęs lavinimo programą nuo vieno iš dešimties festivalių filmo, airių hito Airijoje „The Guard“, režisuoto Johno Michaelo McDonaghio. Tai kaurismakiškas farsas, prasidedantis nuo scenos, kurioje policininkas Gerry Boyle'as pasiima ką tik apvirtusių tūsovščikų maišelį su narkotikais ir dedasi į burną tabletę. Į jo kaimelį atvyksta juodaodis FTB agentas ir jie netrunka susidraugauti, kadangi Boyle'as ištirpdo ledus klausimu: „Aš galvojau, kad juodaodžiai nemoka slidinėti. Or is it swimming?“.

Siužetas čia tik pretekstas pastatyti a proper Irish movie, kur pasirodo tos didžiai judrios, emigrantiškos broliškos tautos ypatumai daug gert, nekęst anglų („-Ar tarp IRA buvo gėjų? - Buvo vienas ar du, bet mes tik taip galėjom įsifiltruot į MI5“), neįsileist užsieniečių, nekęst Dublino ir kalbėt gališkai. Senobinė bulvių Airija čia atnaujinama santykiu su tuo FTB agentu.

Režisierius Jeffas Nicholsas kartu su ne kartą psichą vaidinusiu Michael Shannonu (dar ėjo iš proto Williamo Friedkino„The Bug“ ir Wernerio Herzogo „My son my son, what have ye done“) labai įtikinamai vaizduoja beprotybę, beveik visiškai. Statybininkas Curtis čia su žmona augina apkurtusią dukrą. Jam pradeda sapnuotis košmarai, tokie realūs, kad kai sapne įkanda šuo, jam skauda ranką pabudus. Sapnuoja piktą šunį, užpuolančius praeivius, audrą ir nors supranta, kad tai tik sapnas, pradeda elgtis pagal tuos sapnus. Uždaro šunį, pradeda šalintis žmonių, pasiima kreditą statyti rūsiui nuo audros, nors jo dukrai labai reikia operacijos, nors jo šeimai labai reikia pastogės jame – tik dėl gero jo darbo draudimo dukra gali tikėtis operacijos.

Kritikai giria Shannoną už neįtikėtiną vaidybą, tačiau dažniausiai jis tik tampo veidą, daro neva subtilius gestus, tik vienoje vietoje pastebėjau jo veidą visiškai idiotišką, kai iliuzija jam sukelia aistrą, kai jis ja visiškai tiki.

Kiek neįtikinama šiame filme yra tai, kad Curtis ir degraduoja, ir suvokia problemą vienu metu. Tai galima nebent paaiškint orientavimusi į psicho vaidmenį – look, ma, I'm going crazy! Kaip žmonės pagal kokius nors jaudulius orientuojasi į laimingo visuomenės nario vaidmenį.

Nelabai įtikinama ir Curtis žmonos Samanthos (Jessica Chastain, matyta „Tree of Life“) pozicija, kadangi neišryškintos jos iliuzijos, kurias ji pati turėjo turėti, kai su juo susipažino, kai toleravo jo ydas, kadangi pati kažkokių turėjo. Negali išprotinėti be pritariančios aplinkos.

Bet vieno žmogaus kelias nupasakotas gana įtikinamai. Gaila, neprisimenu smulkiai režisūrinių sprendimų sukelti įtampą ir grėsmę, tačiau galiu pasakyti, kad yra ten iš ko pasimokyti. Ir dar gaila, kad Nicholsas neparodo išeities, filmą užbaigdamas moderniu supainiojimu „Dabar jūs apskritai nebežinot, kur veikėjo sapnas, o kur realybė“. Iš esmės vidinių sprendimų neįmanoma parodyti per veiksmus. Kaip rodyti, kaip žmogus atleidžia? Bet pasakyti juk gali, kaip Malickas padarė „Tree of life“. Ar daugybė kitų režisierių daugybėje kitų filmų.

Alberto Camus nebaigtojo romano „Pirmasis žmogus“ ekranizaciją pastatė Gianni Amelio. Nežinau, kiek Amelio atitolo nuo originaliojo kūrinio apie Alžyro prancūzą, save laikantį alžyriečiu, rašytoją, atvažiuojantį palaikyti Alžyro laisvės siekiū, su įtampa tarp turtingųjų kolonistų ir varganųjų vietinių. Nežinau, bet galiu pasakyt, kad jis pritrūko aistros šiam filmui. Ta masinė scena, kur Camus prototipas pareiškia mišriai auditorijai esąs už Alžyro laisvę, yra dirbtina. Savo sugebėjimais norėjo pasipuikuoti Amelio – salė bruzda juda, tačiau jos judesiuose nėra minios chaotiškumo.

Dirbtinis atrodo ir lėtas filmo tempas. Ach, lėtosios Alžyro dykynės, ten niekas neskuba, visi tupi. Ir atvirukiškas tos šalies gatvių pateikimas neprisideda prie vaizdavimo skurdo, kuriame auga mažasis būsimas rašytojas, beraštės sūnus, ir semiasi kilnumo savo ateities darbams. Tik kai veikėjai patraukia į savo tuščius kambarius tą galima suprasti iš interjerų. Tačiau Prancūzijos ir Alžyro dramą filmas padeda suvokti.

Esto Rainerio Sarneto dekadentiško (tipo, tik idiotas gali būti geras? Ar jūs matot, kad tai cinizmo šlovinimas?) Dostojevskio romano „Idiotas“ koršunoviška ekranizacija – konkursinės „Kino pavasario“ dalis. Koršunoviška ne vien todėl, kad pasakojimas pamodernintas doleriais vietoj rublių, tatuiruotėm, užspaudžiamais maišeliais su baltais miltais ir užpučiamomis elektros lemputėmis, bet ir todėl, kad pastatytas filmas kaip teatre – jokia scena nevyksta lauke, jokių spec.efektų, veikėjai blaško savo blaškesį tarp tamsių ir niūrių dekoracijų. TV filmas. Ir kam reikalinga ta modernizacija, jeigu veikėjai – menėse pokyliaujantys didikai? Chlapūškės visa tai.

Slovėnas Nejco Gazvodos savo „Išvykoje“ pasakoja apie tris Slovėnijos jaunuolius, gražuolę, gražuolį ir storulį, buvusius mokyklos draugus, kurie išvažiuoja į gamtą, kad vienas apie kitą sužinotų paslapčių. Kai jie savo paslaptis pasipasakoja, paaiškėja, kodėl pakeliui prie jūros jie sudaužė laukymėj rastą mašiną. Todėl, kad visi turėjo paslapčių ir norėjo pasipasakot. Reiškia, jeigu tau kas nors blogai, natūralu išlieti savo pyktį agresija.

Tačiau dėl savo elegantiškokos režisūros, kameros, kuri ir dokumentinė, ir pranykusi, bei nuostatos, kad „homosexuals are gonna homosexual“ šis filmas turbūt pateks tarp favoritų.