Collinsas nesugebėjo atšauti Seibučiui tokiu pat šauniu ča-ča-ča judesiu. (M.Kulbio, Lrytas.lt nuotr.) 

Visos „Ryto“ problemos išlindo vienu metu, prieš esminį, principinį ir gyvenimo varžovą. Atrodė, „Rytas“ išsigraužė opą ir ėjo visiems parodyti, kad galėtų gauti centų į krepšiuką ir taip pasiekti pergalę.

Ne be pagalbos „Žalgirio“ gynybos, kurios metu Klimavičius vienu metu tiesiog laikė Valančiūną apglėbęs, Jonas tiesiog dingo. „Žalgiris“ greitai rotavo, o „Ryto“ įžaidėjai nesiryžo rizikuot ir kaišiot perdavimus, kurių neįpratę kaišiot. Bet tik rizikuodamas tobulėji. Pirmą kartą iš po krepšio Valančiūnas metė ketvirto kėlinio pabaigoje, kai viskas buvo iš esmės aišku, pats atkovojęs kamuolį puolime. Tad tegul Džikičius neaiškina, kad „kai Valančiūnas nepataiko savo metimų, sunku laimėti“. Jis metė tris kartus.

Jeigu Valančiūnas negauna mesti iš po krepšio, logiškas tęsinys yra mesti iš vidutinio nuotolio. Dar 2010 m. Europos jaunimo čempionate, kuriame jis dominavo kaip dvi Amerikos su trim Didžiosiom Britanijom, jis mesdavo iš vidutinio. Dabar jis mokos gyventi ant Sabonio ūselių. Trečiąjį kartą šiandien metė laisvas (kaip ir visi laisvi šiandien, prieš gaudamas kamuolį porą sekundžių laisvas atsipūtęs) ir mesdamas iškart skubėjo į priekį, kaip kartais skubėdavo Babrauskas prieš porą mėnesių, nes nepasitikėjo savimi. Tiksliausia turbūt sakyt nebepasitiki. Tas jo žaidimo elementas dingęs. O jeigu jis mestų ir pataikytų iš vidutinių, bent po du tris kartus per rungtynes, atsivertų nauji klodai ir atodangos visai komandai. Prieina arčiau, veržiesi link krepšio, kur sutinki du žmones, tada jiems per nugarą pasuoji Seibučiui, kuris greitai permeta Rašičiui, kuris pataiko tris taškus arba prasiveržia iki krepšio ir pelno du taškus po dabl-pampfeiko.

Juokauju. Abejoju, ar kada nors Rašičius taip padarys. Nors kamuolį moka valdyti ir pasuoti, jis nesiveržia, ir pasuoja tik būdamas visiškai užtikrintas ir tik ribotam matymo lauke - maždaug 2 m spinduliu. Šiandien jis jau stengėsi, kartais atrodė net užsidegęs, tačiau kelis kartus po veržtelėjimųsi tiesiog nežinojo, kur dėti kamuolio, kas baigdavosi klaida. Taip, Džikičiau, jis gerai atiduoda kamuolį po dvejonės, praleidęs pirmą progą jį atiduoti. To užtenka šeimai pavalgyti, kam daugiau stengtis? Nors Katelyną šiandien laisvą pastebėjo... Bet kartą metė taip nepasiruošęs, kad iš rankos beveik mazgas pasidarė. Neįdeda jis daugiau energijos negu jau kažkada išbandęs. Turi rinktis – arba greitis, arba stabilumas.

Šiandien visas „Rytas“ atrodė kaip Rašičiaus komanda – lyg būtų šviežiai prasiblaivę po kasiakų. Visi apsnūdę, visi laukia paties blogiausio ir tai velka, tempia ir kalbasina. Hey, peace, kas bus, tas bus, why try harder? Valančiūnas sugebėjo būdamas savo baudos aikštelėj atiduot kamuolį Popovičiui. Kartą Jonas nepagavo kamuolio jo laukdamas!.. Kur tavo protas Jonai buvo? Vis dar Utenoj? Rice‘as pasavo Valančiūnui visai nežiūrėdamas gynėjų. Jam labai gera atiduoti perdavimą, tačiau turi užfiksuoti ne tik kur tavo komandos draugas yra, bet ir kur komandos priešas. Dvigubą stylą tada padarė Žalgiris.

Pirmam kėliny Rice‘as ir perlaikė kamuolį, ko nebuvo žaidime prieš Spartaką. Antrame kaip ir Rašičius baigiantis laikui bandė ne kažką sukurt, o jau tiesiog lošė – metė kamuolį link krepšio, visai nevaldydamas kūno, nelietė lanko per metrą, Samardžiškis iškrapštė kamuolį. Kiek kartų jie šiandien su Rašičium užlaikė kamuolį po 10 sekundžių? Tas lietuviškas kančios ir užkietėjusių vidurių žaidimas, kurio „Ryte“ šiemet nebuvau matęs. Ar „Spartakas“ daug prastesnis už „Žalgirį“? Tikrai ne. Bet prieš pyteriečius rizikavo normaliai.

Kad Rice‘as gali pataikyt ir šiandien vėl pataikė, tas žinoma. Šaunuolis. Bet su pasais jam tikrai striuka. Sau susikurt situaciją jis gali from a scratch, išnaudot ją platesniam puolimui – sunkiai.

Katelynas gali pamėtyti džampšotų. Aš irgi galiu. Stovi jis su kamuoliu prie tritaškio kelias sekundes, galvoja, ką daryt. Liūdna žiūrėt. Dar veržtis galima, ne vien pasuot. Atkovoja jis kamuolį puolime ir iškart neria į sau nepatogią situaciją. Susiranda gynėją ir atsiduoda jo gniaužtams, kad būtų sudėtingiau. Na, vieną kartą taip šiandien buvo, bet ne pirmą kartą šį sezoną.

Pirmoj pusėj tempė Seibutis. Iš pradžių praleidęs akivaizdžią progą savo mėgiamam kelių metrų džampšotui ir nubėgęs inercinį ratą, vėliau šiek tiek praleido, šiek tiek pamėtė. Antroj pusėj komanda akivaizdžiai žaidė per jį, o kadangi tai buvo akivaizdu, Trifunovičiui nereikėjo to kišt į akis žalgiriniams. „Ryto“ pasai ėjo į dvi Seibučio ir vieną žalgiriečio ranką. Bet jis bene vienintelis kapojos, kiek galėjo, išdūrinėjo Weemsą verždamasis, baigiantis antram kėliniui, likus trim sekundėm, sugebėjo iš ano rankų iškrapštyt kamuolį. Surengė pampfeikų ir post judesių šou baudos aikštelėj. Kaip sako "Siemens" arenoj - ajėj! Biškį pavarė.

Samardžiškis  ir Robertsas... Pakelkit šiknas, slunkiai! Pasirodė, kad jie tiesiog įvažiavę į savo vėžes ir aktyvesnis žaidimas juos numušė nuo tų bėgių. Predragas-son neįstūmė kamuolio iš 10 cm, o Robertsas apstulbo, kaip greitai čia vaikinai aplinkui bėgioja.

Jomantas rungtynes pradėjo prasiveržimu link krepšio, keliais kovingais ribaundais ir sėkme prieš Weemsą gynyboj, t.y., Jomantas griūdavo į tą pusę, į kurią ruošdavosi veržtis Weemsas. Kažkurioj vietoj užstrigo vidury atakos ir aš padėjau savo vargšą delną į veidą, užvedžiau su kolega diskusiją, kad jo, kaip ir Collinso, žemai varomas kamuolys rodo menką pasitikėjimą savimi.

Stepas atstovavo Vilniaus nuotaikas ir stengėsi kam nors įkirst į pažabtę nepastebėtas, tačiau vis tik gavo techninę. Jam taip pat gan sekėsi gintis nuo Weemso.

Nesurišo šiandien „Rytas“. „Žalgiris“ individualiai yra stipresnė komanda, tačiau „Rytas“ galėjo turėti širdies. Na, turėjo, bet šiandien pasirodė, kiek jie yra jos įdėję, kiek jie yra komanda. Abu įžaidėjai nežino, kaip baigti atakas, be lyderio nėra kitų opcijų, pavojus po krepšiu staiga dingo, aukštaūgiai užsieniečiai ir užjūriečiai susidūrė su netikėtumais.

Rungtynes iš esmės  laimėjo Jankūnas, ne trys „Žalgirio“ tritaškiai. Vienas jo tritaškis ir du iš eilės kamuoliai puolime buvo lemtingi. Galinga jis jėga „Žalgiryje“. O jėgos ryte šiandien tiesiog atsisakė saitų ir pakriko. Šventė net „Žalgirio“ sirgaliai (jų buvo tiek pat ar net daugiau, nei vilniečių!), kurie visas rungtynes tylėjo. Tie, kurie sėdėjo sėdėjo centrinėse tribūnose, o esant 10 taškų, staiga išsitraukė savo žalius šalikus ir prisipažino visiems aplinkiniams – aš esu „Žalgirio“ fanas.

Tuo tarpu minios kauniečių skandavo „Nekenčiu Vilniaus“, minios vilniečių – „Nekenčiu Kauno“. Svarbu, kad neabejingi vieni kitiems. Neapykanta gimsta iš meilės neigimo.