RSS

Surinkti turinį

Citata



Kadangi visi aplinkui netenkina Šapranausko įgeidžių, ką kalbėt, kad jis jūsų reikalavimus patenkintų.

"Jei valstybė žmogui neturi atsakomybės, ką jau kalbėti apie žmogaus atsakomybę".


Apie mus

Shake your būtį! "Uroboras" yra krikdemiškas laikraštis apie menininkus, sportininkus ir jų darbus.

Pasiekti redaktorių Karolį Jachimavičių galite paštu: "karolis *etta* uroboras *taškas* lt"

arba mob. tel. nr. +370-610-07086.

Parodykit man garsą

Šitas bičas namie turi savo paties paveikslą visu ūgiu. Koks savimyla! 

Keista, kad visus kvėptelėjimus ir dvelktelėjimus apie Lietuvą suregistruojančioje Lietuvos žiniasklaidoje nepastebėjau entuziazmo dėl Michelio Hazanavičiaus konceptualiojo filmo „Artistas“ nominacijų ir apdovanojimų lietaus. Į Prancūziją Lietuva lietuvius išleidžia lengvai.

Ši meilės istorija apie kiną ekranuose nuo vakar. Beveik visiškai nebyliame filme Jeanas Dujardinas vaidina nebyliojo kino žvaigždę George'ą Valentiną, kuris turi bjaurią žmoną ir sutinka žavią merginą Peppy Miller su tvistais klubuose ir šypsenoje. Jie biškį pašoka ir ji jį labai įsimyli. Ji nori būti aktore ir tampa aktore, kaip tik užtaiko ant garsinio kino atsiradimo ir greitai tampa to kino žvaigžde. Visą laiką vaikšto ištiesusi jam širdį ir kuo labiausiai Valentinas tą širdį atstūminėja, tuo žemiau ritasi ir tuo labiau jam nesiseka, o jai tuo labiau sekasi. Ir galiausiai jam pasiseka, kai jis jos meilę priima.

 

Kai George'as Peppy meilę priima, prakalba. Kadangi jis savęs negirdėjo, negirdėjo ir kitų, visas pasaulis jam atrodė nebylus. Toks va high concept. Graži idėja pažiūrėt, miela istorija, bet kas iš to tokio didelio? Manau, yra labai sinefiliška mėgti ką nors nespalvoto, iš čia ir liaupsės. Ir, be abejo, tai didelė ambicija, erdvė įkalt kinematografiškumo, kalbos vaizdais.

Na, ir garsinio kino atsiradimą filme Hazanavičius vis tiek rodo per dialogus ir užrašus. Scenografija, kostiumai ir muzika įspūdingi, viskas tvarkoj, bet daugybės iškalbingų vaizdelių nėra. Dujardinas šypsosi plačiai ir įsimintinai, tačiau kadangi tik vaidina jau žinomą prototipą, daug pastangų jam nereikia. Berenice Bejo, vaidinanti Peppy Miller, kiek šiuolaikiškesnė ir per ją eina žinutė, todėl ji daugiau padirba. Ir ji Hazanavičiaus žmona, todėl jai lengviau būti atvira.

 

Filmo vertėjai buvo pakilime – puppet išvertė į „šuniuką“. „I'm not a puppet, I'm an actor“, laikraščiams teigia Valentinas, o vertėjas šį lyrizmą apie aktoriaus gyvenimą sugriauna...

 

Geras, gražus ir simpatiškas filmas, tačiau visgi tik imitacija, atkartojimas, ne evoliucija. Kaip ir jo OSS 117 – per kažkur jaučias sacharinas ir margarinas.

 

O antroji Sherlocko Holmeso dalis „Šešėlių žaidimas“ - lengvas nusivylimas. Man visada atrodė, kad Conan Doyle'o kūriniai su bloguoju genijum ir didžiuoju Holmeso priešu Moriarty yra silpniausi. Šioj daly jie ir kaunas. Žavesys Holmeso dingsta, kadangi jis yra blogas, ydingas, kitaip nei Watsonas, asocialus, tačiau talentingas. Viską matyti, ta prasme, įžvelgti įžvalgas jam, ach, kančia. Moriarty toks pats blogas, tačiau nustelbia Holmesą savo užmojais.

 

Iš filmo režisieriaus Guy Ritchie – jokių naujų fokusų, tas pats stilius: greiti pakarpymai „don't go to England“. Įsimintiniausias dalykas – scena, kur nuo Moriarty'io blogiečių bėgantys Holmse'as ir kompanija yra apšaudomi iš Big Fucking Gun. Lekia sviediniai, medžiai trupa (matėt treilerį, ne?), švilpia kulkos, viskas sulėtintai ir sukasi kamera. Ar tai tyčinis ar netyčinis sutapimas, kad ir šitam Ritchie filme veikia čigonai? Ha, jie nors ir gražina Watsonui šaliką, tačiau todėl, kad jis savas. Čigonai – vagys, sako kūrėjai. Tarp jų - ir Noomi Rapace personažas, nes Rapace yra kūl.

 

Moriartis įsimintinas, nes jį vaidina šlykštaus veido Jaredas Harrisas. Pasirodo, visada toks nemalonus akiai, tai ne grimas. Akiai malonus aprengimai ir apstatymas, ir tai, kad Ritchie dėl to nesismauko, nebruka tuo pasigerėt kaip kad Alfredsonas „Tinker tailor“. Čia Ritchie tiesus.

 

Vertėjai - nuostabūs. "German language" išvertė "ispanų kalba", hedgehog - dygliakiaulė. Šiaip tai yra ežys. Dygliakiaulė yra porcupine.

 

Tiesioginė Holmeso ir Moriarty dvikova, kai Sherlockas kovoja ne prieš profesoriaus siųstus karius, o prieš jį patį, yra įdomi. Kaip jie diplomatiškai kalba, leisdami vienas kitam suprasti, kad supranta, kad diplomatiškai kalba, kaip jie pakilę nuo šachmatų, visų protingų žmonių žaidimo, stalo dar ilgai žaidžia iš atminties, ėjimus įtraukdami į savo dialogą. Likusi kovos dalis – tai kino gadžetukai. Jeigu jums ifounas ir po pusmečio kelia ekstazę, gali patikti ir šis filmas. Man jis tik OK.

Apklausos

Lietuvos gyventojau, kas jums svarbiau? Kurį labiau palaikot?:

Komentaras

Lietuvoje intelektinės nuosavybės vagys ruošiasi kurti "Piratų partiją". Piratavimu yra vadinamos intelektinės nuosavybės vagystės, tad jau pavadinime pasakyta, koks yra jų tikslas - vogti, imti be atlygio tai, ką sukuria kiti, prieš tų kūrėjų valią.