Tai nebuvo dėjimas, bet šiaip tai Katelynas pasirodė atsigavėliu. Tikiuos, pakartos. (BC "Rytas" nuotr.) 

Tai buvo labai draugiškos rungtynės. Massey trečiam kėliny uždėjo bloką Valančiūnui ir kai šis nunarino galvą, kepštelėjo jam per užpakalį. Kaip ir Ali Traore, išėjęs po keliolikos minučių pertraukos dėl savo ekstravagancų, techninių už naglą snukį, tapšnojo Jonui per šoną – dabar tai pažaisim.

Jonas nebuvo labai pasiruošęs žaist. Pirmoj pusėj Jomantas praėjo po krepšiu ir pasavo jam link baudos linijos. Valačiūnas nesitikėjon paso ir skausmingai kilstelėjęs užpakalį bandė perdavimą pagaut. Kamuolį prarado. Paskui iš jo juokės Džikičius, parodijavo Jonui, pats rodydamas, kaip Jonas negalėjo pakelt šiknos pusei metro, kad pasiimtų kamuolį.

Jonas nepasidavė. Stojo prie baudos linijos mesdamas rankas į priekį, lyg būtų storas, apaugęs raumenim ir dvigubu sluoksniu lašinių ant jų. Nes jis kūdas ir visi parina. Nesvarbu, kad jo liaunas sudėjimas yra puikiai tinkamas krepšiniui, kur nėra tvirtų vaidmenų, visi dažnai keičiasi ir lankstosi. O baudos jam nekrito iki antros pusės. Jis nekaltas, ne jis nepataikė, tai kamuolys jam nekrito.

Ketvirtam kėliny, kai jau buvo „Ryto“ plius dvidešimt taškų, Jonas paleido minkštą ir taiklų metimą iš vidutinio nuotolio. Kažkas paprašė minutės ir jis nubėgo link savo suoliuko lankstydamas riešą, rodydamas suoleliui, kaip reikia mest iš vidutinio. Vienas kartas - dar ne sistema. Ir jis prametė kitą metimą iš vidutinio.

Gynėsi Jonas kur kas aktyviau nei praeitą kartą ir nebijojo šokti link Traorės su baudos rizika. Ir pasą, pats nepastebėdamas, trečiam kėliny atidavė ne tokį kaip visada, mąstydamas, kokį pasą turi atiduoti varytis nemokantis centras, o tiesiog papasavo į priekį atsipalaidavęs. Kaip gynėjas. Turbūt ir pats nesuprato.

O Seibutis, dar iki tol, kol jį paragino teisėju persirengęs sirgalius, elgės kaip pridera elgtis kraštui. Liko prieš Massey ir nė kiek nenunarino galvos „aš gynėjas, man dabar bus blogai“, atstovėjo iki galo ir sugebėjo iškreipt to metimo trajektoriją. Ne vieną kartą „Ryto“ gynėjai liko gintis nuo „Lokomotyvo“ puolėjų pirmam kėliny, tačiau visus kartus susitvarkė, Seibutis su Babrausku. Pirmasis dar ir porą kartų papostupino po krepšiu. Atstovėjo "Ryto" gynėjai už priekinę liniją.

Seibutis ne tik gynės po krepšiu, tačiau ir pats lindo ir centravo. Po tokių žygdarbių lengva pamiršt jo nekoordinuotus reverse layupus ir bandymus prasiveržt tarp dviejų varžovų, metant kamuolį į priekį ir tikintis jį pasiimt jau laisvesniam.

Pirmam kėliny „Ryto“ gynėjai turėjon daug darbo, kadangi kraštai neskubėjo keistis. Mažiukai likdavo prieš rusų didžiulius. Antram kėliny tai pasikeitė, Katelynas suskubo link savo Massey. Apskritai, tai buvo Katelyno rungtynės. Jis nepelnė daugiausiai taškų, bet atrodė šviežiausias iš visos komandos – jokio snaudulio, kuriame buvo apsigaubęs anskčiau. Kovodamas dėl kamuolių šoko aukščiau ir greičiau, o po jam atliktų derinių antram kėliny du kartus įsūdė puikius fade-awayus iš 3,5 metro. Atsigavęs alytiškis! Tik Bykovas jo įvaizdį gadino trečiam kėliny, eilinį kartą parodydamas klasę ir mismatchą išnaudodamas taip, lyg žmogaus prieš jį apskritai nebūtų.

Rice'as šiandien mažai rizikavo, tačiau kaip ir Babrauskas, uoliai padirbėjo gynyboj, išplėšė kamuolį antram kėliny iš puolėjo rankų ir trečiam veržėsi į dešinę vieną, antrą, trečią kartą, kol uždirbo baudą. Pademonstravo nenuktrūgalviškumą. Stepas parodė, kaip reikia šokti į šoną po menkiausio kontakto su varžovu, ir sukandęs dantis, stenėjimas beveik girdėjos tribūnose, prasivežti link krepšio ir mesti nuo lentos arba mesti pusiau floaterį.

Robertsas gavo mažai žaist, tačiau pirmam kėliny nesidrovėjo prasieit po krepšiu ir mažai rezultatyviam pirmam kėliny labiausiai ant jo stovėjo žaidimas ir taškai. Rašičius rungtynes pradėjo iš draugiškumo dovanodamas kamuolį krasnodarikams, tačiau vėliau prišaudė tritaškių, ypač įtakojo rungtynes trečiam kėliny, įmetęs tris tritaškius per kelias minutes. Tačiau vėliau nustojo mėtyt po pirmo prametimo lyg saugotų savo procentus.

Samardžiškis, praleistas Krasnodaro gynybos laisviau nei Jonas, pirmoj pusėj gavo gerų progų po krepšiu, tačiau nors įmetė porą, nesiryžo dėt. Per apšilimą slamdunkino ir jo veide ir aplink raktikaulius tada atsirado skausmas. Lyg jis būtų tris mėnesius nebuvęs aikštėj. Jis gali dėt, bet jis plastmasickis, neprašykit jo žaist geriau negu NBA centrai, jam dar per skauda.

Kai pabaigoj Valančiūnas kėlė ranką po pražangos, jo ranka drebėjo. Pyko, niršo, siuto beveik visas rungtynes ir galiausiai atsivėrė. Nuo dvejonių ir abejonių jam ranka drebėjo, abejonių kurios lanko jaunus žmones. Iš savo patirties šneku. Bet jis gali ir pasiguost – psichas Traore nuo pat pradžių lipo prie jo nuo pat baudos linijos. Nematęs, bet nujausdamas, kad Jonas gali pataikyt ir iš toliau. A, tiesa, Jomantas pirmam kėliny prasiveržė prie krepšio ir užuot metęs nuo riešo, bandė kažką iškrapštyt nuo peties, gerai, kad pražangą uždirbo.

Labiausiai džiugu dėl atsigavusio Katelyno, kuris atrodė kaip antipodas pats savęs. Džiugu ir dėl varančio Seibučio, ir Valančiūno, kuris šiandien vienoj vietoj parodė brandos – gavęs kamuolį prie šešių metrų, likus 4 sekundėm, prasiveržė link krepšio ir minkštu leiapu, vos sekundė buvo likus, įrideno kamuolį. Kad tik dažniau šikną pakeltų ir mažiau žaistų savo žaidimą, savo įpročius, o daugiu krepšinį.

Pirmyn, vilniečiai!