Apsėstoji. 

Neatsimenu, kada pradėjau girdėti tuos traškesius. Atsimenu tik kada pradėjo nuolat gurgti virškinimo aparatas – 2008-ųjų lapkritį. Galvojau, kad aš išprotėjau. Paklausiau egzorcisto, pasirodo, kad ne. Tie traškesiai yra išeinantis velnias. Be ugnies, be sieros. Tik patarė Valkauskas tų traškesių nesureikšmint ir nepradėt visur girdėt velnių. Tai gali būti tiesiog lėtai į žemę smengančios sienos traškesys ar nuo šalčio pokšinčio balkono rėmo.

Vakar bare per pokalbius ir diskusijas oras mažais velniūkščiais traškėjo kaip naujametis dangus nuo fejerverkų. Štai ką rašo patys egzorcistai:

2. Mažesni, privatūs ar paprasti egzorcizmai: jie nėra egzorcizmai tikrąja šio žodžio prasme, nes nevartojama didžiojo egzorcizmo formulė, pvz., tiesiogiai neįsakinėjama piktajai dvasiai. Tai - visų tikinčiųjų kalbamos individualios maldos, pvz., prašymai apsaugoti nuo piktojo pagundų ir maldos kenčiant. Tokios yra ir pagijimo maldos. 


Bet tuos traškesius girdėdavau dar tada, kai nesimelsdavau. Didesnius, mažesnius. Vienas ypač įsiminė – kai ėjau kalbėtis su vienu muzikantu tiksliai žinodamas, kad žmogui su galva negerai. Atrodo, pyktis buvo apėmęs jo visą galvą ir pusę stuburo. Bet kad sako nesureikšmint, tai aš nesureikšminu. Bet tas net ne sutraškėjimas, o visas vožtelėjimas buvo didelis.

Prisimenu ir akimirką, kai patį egzorcistino. Valkauskas tiesiog kalbėjo ir tarsi koks blokas atsiskyrė nuo apatinės žarnyno dalies. Jis nieko nedarė, nekišo kryžiaus prie veido, kalbėdamas lotyniškas maldas, o aš nestaugiau kaip mėsmalės sukamas. Jis tiesiog savo pavyzdžiu parodė, kad išeitis yra. Kad viltis yra.


Velnias neturi ragų, kanopų, uodegos ir nėra raudonas. Velnias yra metafizinis. Velnias yra neigėjas. Žmogus neįsisavina maisto. Užuot per maistą gaunamą energiją jis išveiktų, žmogus pradeda virti savyje. Pradeda stebėti save, užsimano pakartoti praeities akimirką ir energiją nukreipia ten. Kas yra neįmanoma. Taip žmogus save pasmerkia kančioms. Jeigu kitos ligos žmogaus nepasiglemžia, tas bandymas pagaut akimirką žavingą baigiasi vėžiu. O pilvo gurgesiai, visokie drugeliai ir panašiai yra pirmas požymis, kad velnias iš žmogaus eina.

Man atliktas egzorcizmas („atliktas“ yra sąlyginė sąvoka) buvo paprastas, bet jeigu Valkauskas būtų tiesiai iš manęs velnią varęs, manau, kad visai gali būti, kad būčiau lipęs sienom ir kalbėjęs sklandžia italų kalba. Per tą laiką, kol man gurgia pilvas, tiek viso kūno sąnarių traškesių turėjau, tiek skreplių išspjaudžiau, šleikštulių ir galvos skausmų perėjau, kad galiu sakyt, jog staigus kvietimas stotis ir eit būtų atrodęs nekasdieniškai. Daug energijos gali prireikt išnirt iš šūdo ir užsipisimo.

Ir gurgia skrandis, gurgia. Atleidi, pradedi nebestebėt, kaip šūdas eina, krenta kažkoks blokas, žarnose sugurgia, paskui dažnai tiesiog pasitempi, pasitiesini, kaulai sutraška.

Visą šitą ilgą įžangą rašau Williamo Brento Bello filmui „The Devil Inside“ („Šėtonas manyje“, kaip visada nusivertė Lietuvos platintojai). Viskas ten labai realu ir visai gali būti. Tiek stebėtina jėga pasižyminti apsėstoji, egzorcizmo metu užmušanti kunigą ir jo padėjėjus, tiek jos pakilimas į orą.

Apsėstąją išveža į Romą ir jos dukra po keliolikos metų ten važiuoja ieškoti ir sutikusi kelis neklaužadas atskalūnus kunigus, neklausančius Vatikano, eina iš savo motinos varyt velnio. Prieš tai dar pažiūri kitos merginos egzorcizmą, kurios sąnariai išsisukioję.

Kunigai apie egzorcizmą kalba, kiek pamenu, visai tiksliai, tačiau man tai buvo bene vienintelis įdomumas. Ir dar viena režisūriškai įdomi vieta psichiatrinėje, kur išgąsdinama per lūkesčius, kad tie psichiatrinės pacientai suės tave gyvą. Ir ta pagrindinė apsėstoji, savo rankas susipjausčius apverstais kryžiais, labai kraupiai murma „Connect cuts“. Teiraujasi, kaip tuos įpjovimus sujungti.

Kunigai bando varyti velnius (keturis, sako) iš tos moters, tačiau jiems nepavyksta ir jie patys tampa apsėsti, pradeda žudyti ir išsižudo. Ir taip gali būti, jeigu egzorcistas pasiduos velnio pagundai, patikės nesąmone.

Ką aš norėjau pasakyt? Kad šis dokumentiškai nufilmuotas filmas ne pats ypatingiausias, bet visgi siaubo filmas, o jeigu girdit velnius, tai nebijokit ir eikite toliau. Ir nesureikšminkit sapnų. Ateitis visada nežinoma. Sapnas taip pat rodo apsėdimą. Visi mes nuodėmingi, visiškai sveikų nėra, sveikata yra nepasiekiamas idealas, kurio siekti ir yra prasmė.

"The Devil inside" ("Prakeiktųjų labirintas") nuo šiandien, vasario 17-os Lietuvos kino teatruose.