RSS

Surinkti turinį

Citata



Kadangi visi aplinkui netenkina Šapranausko įgeidžių, ką kalbėt, kad jis jūsų reikalavimus patenkintų.

"Jei valstybė žmogui neturi atsakomybės, ką jau kalbėti apie žmogaus atsakomybę".


Apie mus

Shake your būtį! "Uroboras" yra krikdemiškas laikraštis apie menininkus, sportininkus ir jų darbus.

Pasiekti redaktorių Karolį Jachimavičių galite paštu: "karolis *etta* uroboras *taškas* lt"

arba mob. tel. nr. +370-610-07086.

Giedrius Drukteinis: “Tegu tik politikai man nepisa proto”

 

Antros kartos vilnietis Giedrius Drukteinis per savo gyvenimą keitė darbus dažniau negu Marijampolės turgaus prekeivis keičia savo mašinas. Stebino „Moksleivio“ redakciją humoreskomis apie Lietuvos Kino Studijos darbą, stropiai plušo Sąjūdžio informacinėje agentūroje, skleidė viltį dėl geresnio muzikinio rytojaus radijo stotyse „Radiocentras“ ir M-1, eksportavo aukščiausios kokybės demokratiją į Afriką, stūmė politinėms partijoms idėją per rinkimus pasisakyti už mirties bausmės idėją, kol galiausiai nusprendė išbandyti ką nors naujo ir davė interviu „Eilei prie tūliko“.

 

 

Giedrius Drukteinis per televiziją atrodo taip.Giedrius Drukteinis per televiziją atrodo taip.

-Papasakok apie savo karjeros pasiekimus. Keliuose glam žurnaluose esi atsidūręs?

 

-Savo CV aš visada rašau, kad esu išspausdinęs daugiau nei 400 straipsnių Lietuvos ir užsienio, beje, spaudoje. Nėra iš tikrųjų Lietuvoje leidinio, kuriame nesu buvęs. Visuose esu spausdinęs su savo pavarde straipsnį ar komentarą. „Žmonės“, „Laima“, „Moteris“, „Verslo klasė“, FHM, visa ta plejada, esu net „Cosmo“ rašęs. O užsienio leidiniai buvo Skandinavijos ir Amerikos specializuoti ekonominiai, ir kai dirbau Lietuvos ekonominės plėtros agentūroje, būdavo proga parašyti straipsnį. Aš esu cituotas netgi 1990 m. kovo 11 d. “New York Times”numeryje, žinutėje, kad Lietuva skelbia nepriklausomybę, bo tuo metu dirbau Sąjūdžio informacijos agentūroje, tuo metu buvome bene vienintelis Lietuvos ruporas į pasaulį. To numerio lapą esu įsirėminęs ir pasikabinęs namuose, prie įėjimo į savo darbo kabinetą.

 

 

 

 

Pirmoji mano humoreska apie LKS statomą filmą buvo išspausdinta 1985 m. “Moksleivyje“, už kurį aš net prizą kažkokį gavau. Dabar atrodo briedas, bet kai 14-mečiui, kai tavo kūrinį išspausdina respublikinis leidinys, atrodo kaip amžinybės įsikūnijimas. Dabar tai darbas, dabar tai amatas.

 

-Kodėl neapsistojai vienam? Lietuvoj nėra žurnalistų, kurie 10 metų pradirbtų vienam leidiny, išskyrus tokius redaktorius kaip Vainauskas ar Tomkus, kurie savo leidinius ir įkūrė.

 

-Negalima sakyt, kad tokių nėra, pavyzdžiui, neseniai iš „Verslo žinių“ atleistas Arūnas Brazauskas, jis ten dirbo nuo pirmųjų dienų. „Lietuvos ryte“ yra ir daugiau žmonių – Bartasevičius Valdas. Aš pats – visi mes augam, plečiasi mūsų akiratis, patirtis didėja ir temos, kurios sudomina, apie jas rašo galbūt kitas leidinys. Kuo daugiau turi pasakyt, tuo daugiau leidinių savo akiratyje.

 

-Kur tu baigęs universitetą pradėjai dirbti?

 

­-Baigiau dirbdamas „Lietuvos avialinijose“. 91-ais įsidarbinau tokioje radijo stotyje kaip “Studija R“, mat nuo 87-ų metų „Lietuvos radijuje“ aš vesdavau tokias laidas kaip „Jaunimo muzikos valandėlė“, ir kai grįžau 91-ais metais į Lietuvą, Rimantas Pleikys vadovavo tai „Studijai R“. Dar prieš tai aš M-1 kažką darydavau…

 

-90-ų kovo 11 dar buvau Lietuvoj, o 91-ais jau grįžai?

 

-Kovo 11-ą dar buvau Lietuvoj, bet paskui paaiškėjo, kad Lietuvai aš esu reikalingesnis emigracijoje ir aš nuo 90-ų metų vasaros iki 91 metų žiemos praleidau Anglijoje. Tada „Studija R“, 92-ais pradėjau dirbti „Lietuvos aide“, grįžęs iš Amerikos, nustojau dirbti „Lietuvos Aide“, ir čiesnai studijavau metus, ai, ir dirbau „Radiocentre“, ir 93-ių pavasarį įsidarbinau „Lietuvos avialinijose“ ir baigiau dirbdamas ten. Ir tas rašymas nenutrūko nė akimirkai, buvo rašoma ir rašoma ir rašoma…

 

-Tai turbūt Anglijoje prasidėjo Šiaurės Airijos konflikto analizė…

 

-Šiaurės Airija buvo viena iš daugelio temų, kurios mane domino. Mat. Aš kažkada nuomavausi kambarį viename airių pabe Pietų Londone ir ten buvo keturios lovos ir kartais ten naktį praleisdavo tokie tipažai, kurie atkeliaudavo iškeliaudavo, atsinešdavo kuprines, neatsinešdavo kuprinių. Tai metai buvo tie metai, kai IRA darė savo bombų sprogdinimo kampaniją. Vieną sykį šalia manęs miegojo vienas jaunuolis, netikėtai išsišnekėjom, aišku, mūsų diskusija neperaugo į fizinį kontaktą, jis man sakė „Aš nebijau pripažinti, aš remiu IRA, aš darau visokius jų pavedimus“. Gal jis melavo, gal tai buvo iš tikrųjų, nežinau, nei jis man ginklų rodė, nei ką, aš pagalvojau, tas mistifikuojamas tas airių nacionalinis kovos išsivadavimo sąjūdis, mes visada apie jį girdėdavom iš tolo, o kai tu pamatai iš arti, tarkim, jis iš tikrųjų buvo IRA teroristas, mano akyse jis buvo čmo, kuris nesiprausė, miegojo su kojinėmis. Pagalvojau, hey, what it‘s all about, pradėjau domėtis, pradėjo bombos sproginėt, tai pasidarė kaip ir tavo gyvenimo sudedamoji dalis… Visos mano knygos buvo parašytos atsižvelgiant į labai paprastą vieną dalyką: kai atsiverti laikraštį ir matai užsienio naujienose, pavyzdžiui, daug žinių apie Artimųjų Rytų konfliktą, praktiškai kasdien. Gali domėtis, skaityti, užimti kažkokią poziciją, bet retas žino pagrindą, kodėl visas tas vyksta. Šiaurės Airijos reikalas buvo gana plačiai nušviečiamas tarybinėj periodikoj, nes imperialistai nušovė, airių revoliucionieriai priešinosi… Girdi apie tą konfliktą kiekvieną dieną, bet pagrindas, kodėl visa tai vyksta, kažkodėl niekas negali pateikti. Dėl to pradedi gilintis pats ir ieškoti atsakymų.

 

Kalbant apie Vietnamo karą, tai buvo mano pirmoji knyga, kurią aš išleidau 93-iais metais. Tai buvo pirmas atvejis per visą VU istoriją, kai diplominiam darbui buvo pateikta knyga. Kiekvienas stambesnis Amerikos politikas buvo Vietnamo kare, daug filmų apie tą karą, kažkas grįžęs iš to karo.

 

-Kodėl tos temos taip vinguriuoja?

 

-Aš juk esu žingeidus žmogus. Viskas ko reikia, tai truputis vaizduotės, ar ne? Ir staiga pasaulis nušvinta visai kitom spalvom. Kartais pasirodo, kad nereikia 10 metų mokslo įstaigoj, užtenka paskaityti vieną knygą, kad susiformuotum nuomonę visam gyvenimui.

 

-Daug įvairių temų, bet gal norisi gilintis…

 

-Gilinasi mokslininkai, kurie turi temą, tarkim, biologai, domisi slyvom ir visą gyvenimą atiduoda slyvom. Sakau: „Puiku!”. Bet man norisi susižinoti apie arbūzus, melionus, taip ir gaunasi. Niekada neatsisakau perskaityti knygos apie industrialistus, Fordus, trečia knyga būna apie Pietų Afrikos komunistų partijos lyderį.

 

Niekada nežiūrėjau į tuos dalykus kaip į egzotiką. Aš žiūriu į tuos dalykus kaip pasidaryti pinigų, pavyzdžiui. Ne ta prasme, kad perskaityti Donaldo Trumpo knygą, išlaužti kokią nors mintį ir ja remiantis pradėti prekiauti nekilnojamu turtu, o ne!, visas mano susidomėjimas ar muzika, ar aviacija, ar konfliktais, aš visada į tai žiūrėjau, kaip galima iš to užsidirbt, parašyt, pamokyt žmones, perduoti kitam. Kaip sakė „Virgin“ įkūrėjas Bransonas, jeigu idėja nuo pat pirmos akimirkos neatrodo absurdiška, ji yra pasmerkta žlugti. Koks sveikas žmogus galėtų leisti pinigus knygoms apie Pietų Afrikos juodųjų baltųjų konfliktą? Gal kokių 10 atsirastų. Aš skambinau į Maskvą, norėdamas užsisakyti žurnalą „Esquire“, klausiau, kiek jų užsisakoma Lietuvoje. Sakė, nulis. Klausiu, kiek atkeliauja „Newsweekų“ į Lietuvą, man atsakė trylika.

 

­-Negali būti!

 

-Taip jie sakė! Aš kalbu apie žmones, kurie užsiprenumeravę. Kaip aš paminėjau vienam iš Klaipėdos lavų statyklos direktorių, taip iš kalbos išėjo, sakau, va, žurnale „Newsweek“ rašė, kad laivų statyba stos. Ir jis manęs perklausė: „Koks koks žurnalas? „Music“? „Newsweek“, sakau. Jis kažką, papa, što eto. Tada manęs nestebina tie skaičiai. Galbūt tas mūsų žingeidumas yra ribotas, galbūt žmonės labai mėgsta užsisėsti ant vienos temos ir ją puoselėti visą gyvenimą. Net išeini iš sporto kaip Karnišovas, bet vis tiek lieki sporto sistemoje, orbitoje, darai kažką susijusio su sportu. O man toks mikropasaulis vienas nėra labai priimtinas.

 

-Vakar (vasario 11 d.) “Humoro klube” kalbėjai, kad Lietuva neturi erogeninių zonų, per kurias galėtų išsikrauti. Aš iškart prisiminiau, kaip kažkada tave mačiau su Izraelio pasieniečių bomberiu…

 

-Bušlaku, chachacha, negirdėjai šito žodžio?

 

-…bušlaku. Dėl to domiesi įvairiais konfliktais – kad Lietuva neturi erogeninių zonų?

 

-Ne ne ne. Kad būtų įdomiau. Kad tavo gyvenimas ir mano gyvenimas turėtų erogeninių zonų, koks yra geriausias būdas?, aš sakau, geriausias būdas – provokuok. Žinodamas, kad žmonės, na, nusiteikę antižydiškai, arba visada pastebi, kad tai kas nors antižydiško, pavyzdžiui, Izraelio vėliava. Per šią olimpiadą, kai buvo kilusi mada ant automobilių kabinti vėliavėles, aš vežiojausi Izraelio vėliavą. Aišku, žmonės tai pastebi, atkreipia dėmesį, beje, nesusilaukiau nei vieno grasinimo, ar akmens sviesto, nors kai kas manė, kad taip gali įvykti. Paprovokuoji ir iškart turi temą, apie kurią gali šnekėt, apsivelki rūbą, prie kurio prisiūtas koks žydiškas patchas ir urodai, stovintys eilėje, jau atkreipia dėmesį. Jau esi kitoks. Tam reikia tiek nedaug. Buvo laikas, kai aš vaikščiojau su žydiška kipa, norėdamas pažiūrėt, o kaip žmonės reaguoja.

 

-Tai nėra toks užslėptas noras būti žydu? „Kadangi Lietuva neturi erogeninių zonų“.

 

-Aš sakau su visa atsakomybe prieš tavo skaitytojus. Mano Lietuva susiveda į mano šeimą. Mano kiemas ir mano šeima yra Lietuva. Jokių kitų neegzistuoja. Ir tos erogeninės zonos, kurios yra mano šeimoj, yra mano Lietuvos erogeninės zonos. Man nerūpi, kaip gyvena žmonės už tvoros, už sienos, šitoj kavinėj.

 

-Tau neberūpi. Buvai Sąjūdžio informacinės agentūros narys…

 

­-Buvau buvau buvau…. Bet, kaip sako, kiek gali galvot už kitus žmones. Aš visą gyvenimą sakiau, kalbant apie tas pačias erogenines zonas, užteks žvalgytis į tą valdžią, laukti, kol jie tau kaulą numes, pensiją padidins, mokesčius sumažins. Užmiršk, kad tokia egzistuoja. Nes, kaip sakė Ronaldas Reaganas, mažiau būtų problemų, jeigu žmonės mažiau kreiptų dėmesio į valdžią.

 

Prieš 20 metų tuometinis Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrandas taip yra pasakęs apie mūsų nepriklausomybės siekius: „Bus bardakas Europoje, jei kiekviena gentis užsimanys valstybės“. Kaip į vandenį žiūrėjo. Mes per šituos 18 metų 110 proc. įrodėm, kad nei mes mokam patys susitvarkyt, nei ten kažkokių įmonių valdyti, nei užtikrinti asmens apsaugą, nei padaryti šalį tokia patrauklia, kad niekas nenorėtų iš jos išvažiuot. Man atrodo, tas yra paversta aksioma. Gali šaukti, keiktis, kelti revoliuciją, rašyti kritinius straipsnius ir taip toliau, gali, bet po to pagalvoji – laiko nėra dėl to parintis ir stradalinti, reikia kažkaip duonos kąsnį užsidirbt, dukrą kažkaip išlaikyt, žmoną, namą, šuniuką, jam ėdalo nupirkt. Valstybė tau tokio dalyko niekada nenumes, turi pats. Dėl to, atsižvelgiant į žydišką patirtį, kurie sako, kad svarbiausia mokėti daryti tai, iš ko tu galėtum bet kokioj pasaulio šaly pragyvent. Jeigu tu turi rankas, jokio skirtumo, kur tu dirbi, Kaune, Bagdade ar kažkokiam Londone. Valstybės kontūrai tada išnyksta.

 

-Bet tau juk rūpi kažkokios aplinkybės.

 

-Aplinkybės, be abejo. Jeigu čia man iš vis pasidarys ragas gyvent, aš išvažiuosių nė nemirktelėjęs, nes aš netempiu paskui save tos praeities: bočių kapai, minėjimas kažkokio sušaudymo ar korimo. Jeigu mano šeima pasakys, mums trūksta sviesto prie duonos… Aš puikiai suprantu tuos pusę milijono, kuriuos mes dabar vadinam gezais, šaunuoliai. Tie žmonės turi tą dvasią, kuri padėjo Ameriką pastatyt ir padaryt ją tokia šalim, kokia ji dabar yra. Emigruoja kas, emigruoja žmonės, kurie nėra patenkinti, galbūt politine santvarka, galbūt ekonominėm sąlygom, kaip ir visokie airiai, italai, švedai, lietuviai, lenkai, rusai. Emigravęs žmogus visada yra alkanas žmogus, retais atvejais emigruoji turėdamas milijoną baksų, išvažiavus reikia ir pavalgyt, ir namo norisi, ir drapanėlių. Ką daro emigrantas? Jis plėšosi. Dirba per tris darbus, jis eina ekstra mylią, jis taupo. Ką aš ir vadinu amerikietiška dvasia. Amerikoj visi norėjo greitai praturtėt, dėl to ir plėšėsi, galvom vaikščiojo. Pas mus visi žmonės, kuri sėdi ir zyzia, arba skundžiasi dėl to, kad nėra kažkokių erogeninių zonų, tai jeigu tu kažkuo nepatenkintas…

 

-Bet juk tu sakei apie erogenines zonas!..

 

-Aš sakiau, nes aš taip ūmiai suvokiau, kad tai iš tikrųjų yra tiesa, bet aš jas randu, aš jas randu savo mikropasaulyje, aš jas randu knygose apie Š.Afriką, Izraelį, Pietų Afriką, Vietnamą, fordus, aš jas randu.

 

-Kalbi apie amerikietišką dvasią. Buvai pijarščikas vienos modernios konservatoriškos partijos..

 

-Cha cha cha…

 

-…palyginus su kita, fašistine, konservatoriška partija.

 

-Na, ir ką?

 

-Manau, kad turi turėt kažkokią viziją ar meilės tai šaliai, kad galėtum savo darbą gerai atlikt.

 

-Aš ir dabar esu pijarščikas, nepabijokim to žodžio. Kodėl aš minėjau tą Mitterrando pasakymą? Aš jam visiškai pritariu. Mes galbūt ir nesam nacija iki galo, aiškiai išreikšta. Esame kažkokia gentis. Turime vedlius kažkokius. Kalbant apie tuos pačius žydus. Kur kas mažiau žydų laiko save nacija negu tapatinasi per religiją, kultūrą. Nacijos suvokimas irgi galbūt yra išplaukęs. Gali būt negras ir žydas, jeigu išpažįsti religiją.

Baltasis velnias Nigerijos policininkams atnešė korupciją.Baltasis velnias Nigerijos policininkams atnešė korupciją.

 

 

 

-Mūsų kultūrinės šaknys per trumpos?

 

­­-Nežinau, negaliu atsakyti. Pabaigiant apie tas partijas. Aš dirbu todėl, kad išmanau tą darbą. Jeigu mane pasamdys komunistų partija, aš dirbsiu jai. Aš dar kartą sakau neturiu jokių sentimentų šiai valstybei kaipo Lietuvai, Lietuvos Respublikai ir taip toliau, aš nešioju jos pasą, moku jai mokesčius, aš joje dirbu, dirbu su jos piliečiais, bet, ėėė, tik nekiškit man, kad aš turiu atlikti kažkokias pilietines pareigas.

 

-Tu siūlei partijoms mirties bausmės idėją kelti programose.

 

-Visiems ją siūlau. Kodėl? Kadangi iš technologinės pusės, visada visiems rinkėjams tai patinka, nes atrodo, kad turi tvirtą poziciją, kietą ranką, gali perlaužti nusikaltėliams stuburus ir ištraiškyti kaip utėles. Visada buvau už ją, dabar jau kalbu asmeniškai, dabar mes Lietuvoje turim 103 nuteistuosius iki gyvos galvos. Kiekvienas iš jų, tau ir man, atsieina 30 tūkst. litų per mėnesį. Tai yra ėdalas, prižiūrėtojai, jo drabužiai, elektra, dujos, šildymas, paraša, visi tie reikalai. Galima žiūrėt iš tos pusės, kiek jis generuoja biznio, bet kalėjimų sistema nėra privati, ji valstybinė. Todėl aš sakau – kodėl mums jo nesušaudžius ir tų pinigų neišsidalinus tarp mūsų. Žmonės, kurie yra lygūs prieš įstatymą. Stradalinam, kad pensininkai čia kažko negauna. Galim atiduot, žinai, a?

 

-Kaip tavo kelias pasisuko Jungtinių Tautų link?

 

-Kai mes įstojom į ES, atsivėrė keliai dalyvauti visuose tuose ES rengiamuose renginiuose ir programose. Pasirodė, kad turim ne tik galimybių, bet ir kvalifikacijos, tad dabar, nuo 2000-ųjų metų važiuojam į įvairias rinkimų organizavimo stebėjimo vietas. Buvau du kartus Kosove, vieną kartą Jugoslavijoj, du kartus Etiopijoj, Kenijoj, Sierra Leonėj, Ugandoj, Nigerijoj.

 

-Geras darbas?

 

-Labai sunkus ir atsakingas, chachacha… Finansiškai? Gali uždirbti, kad ir 100, 200 eurų į dieną, bet užtenka kokiam maliariniam uodui tau įkast, visi tie eurai išlenda per gerklę. Kolegos patyrė. Gali gaut kad ir 300 eurų, bet gyvent Bagdado Žaliojoj zonoj, kur nėra nei vandens, nei elektros. Vėgi lenda per gerklę. Gali gauti ir 500 dolerių, bet jeigu sėdi kur nors Sierra Leonės džiunglėse, kur iki artimiausio miestuko, kokie 200 kilometrų ir vienintelis vandentiekis – lietus… Aišku jokių pramogų, televizijos ir radijo, ir elektros nėra. O misijos vis tiek trunka – nuo 14 dienų, dviejų mėnesių, keturių mėnesių.

 

-Rinkimų stebėtojas rūpinasi, kad būtų demokratija Afrikoje?

 

-Kada šalys donorės, pavyzdžiui G8, susėda ir apsisprendžia – dabar mes padidinsim paramą Afrikai iki 50 milijardų baksų per metus. Tai išeina po milijardą kiekvienai valstybei. Aišku, kiekviena valstybė skirtingo dydžio, skirtingo išsivystymo lygio, skirtingų santvarkų. Jie niekada neduoda tų pinigų už dyką. Ir tarkim, valstybei, kuri 40 metų yra vienpartinė, ją valdo diktatorius ar jo įpėdinis, atvažiuoja pasaulio atstovai sako: „Klausyk, vietinis karaliau, mes tau duosim milijardą dolerių, už kurį galėsi kelią kokį nutiest, užtvanką pasistatyti, paėsti galų gale ir taip toliau. Duosim, bet. Privalai pereiti prie demokratijos principų. Legalizuoti partijas, padaryti konstitucinius pakeitimus, kurie leistų padaryti laisvus ir nepriklausomus rinkimus“. Iš principo tokiam reikalavime nėra nieko blogo. Ir, aišku, karaliukas sako: „Gerai“. Legalizuoja partijas, paleidžia opozicijos lyderius iš kalėjimų. Tačiau čia iškyla kita problema – valstybės 40 metų, dvi kartos, išgyvena be rinkimų, visiškai natūralu, kad jos nežino, kaip tą daryt. Tada atvažiuoja techniniai patarėjai, ekspertai, kurie išrenka šviesesnių žmonių, renka darbo grupes, jas apmoko, patarinėja įvairiais teisiniais, logistiniais klausimais, atspausdina biuletenius, rūpinasi gyventojų registracija, visokių balsavimo kortelių parengimu ir taip toliau, ir taip toliau. Po topkių techinių misijų važiuoja tokios įvertinimo misijos, kurios žiūri, kokios bendrai sąlygos rinkimams surengti. Gal kokioje dalyje vyksta pilietinis karas, gal kažkur su logistika sunku. Po jų atvažiuoja stebėtojai, kurie žiūri kaip tas procesas visas vyksta ir nuo jų stebėjimo rezultatų priklauso tai šaliai skiriamos paramos dydis. Aišku, viskas gerai nebūna, bet vietiniai gyventojai bent jau suvokia, kad pasaulis jais rūpinasi, stebi, kažkam tu gali pasiskųsti, ir tas bus užfiksuota, išsiųsta, derinama aukščiausiame lygyje. Nauda dvejopa – žmonės išmoksta žaisti demokratiją, na, aišku su trūkumais, bet tas procesas truks vis tiek ne vienerius metus. Kitas dalykas, kad žmonės įgija pasitikėjimo savo jėgomis… Tada atvažiuoja kitos misijos, kurios stebi jau porinkiminius rezultatus.

 

-Ar įmanoma eksportuot demokratiją?

 

-Hm. Geras klausimas. Aišku, pažiūrėję į kokį Iraką ar Afganistaną, sakytų skeptikai – neįmanoma. Aš atsakysiu kaip koks gėjus liberalas – kaip kas tą demokratiją supranta. Vienam demokratija galbūt reiškia maištauti gatvėse, užsiimti chuliganizmu ir likti nenubaustu, kitam gal pasisakyti, kad aš homoseksualus ir būti priimtam visuomenės, trečiam galbūt chartijų parengtus principus. Taip, galima sakyti, kad patį principą eksportuoti įmanoma, jo įvairiausias atmainas, arba subprincipus, ne visur ir ne visada. Nes, ei, mes turim įvairiausias visuomenes – patriarchalines, musulmoniškas, animistines.

 

-Ar įmanoma demokratiją eksportuoti tokią, kokią įsivaizduoja Vakarai. Mes atvažiuojam, uždedam frame‘ą, galūnės nukrenta, kurios nereikalingos ir staiga kokia nors Afrikos valstybė, 40 metų neturėjusi rinkimų, tampa developing arba industrialized?

 

-Ką tik mane kaltinai, kad neturiu valstybės vizijoje. Afrikoje, tas frame‘o uždėjimas, yra vizijos pateikimas. Žmonės bent jau įgija kažkokią viziją. Ar jie kariaus prieš tą valstybę, ar jai priešinsis, ar jie visom penkiom eis už ją ir atiduos visą savo energiją, tai čia jau jų pasirinkimas, bet bent jau kažkas atsiranda, į ką jie gali atsiremti. Naujos vizijos atsiradimas suardo tą nusistovėjusią tvarką.

 

Tipiškiausias atvejis, kaip veikia frame‘o nuleidimas. Moters statusas toliau sostinės ir didmiesčių – moteris yra kažkas aukščiau negu asilas. Tai kažkoks dvikojis padaras, kuris atneša vandens, sulopo drabužius, iššluoja kibitkos aslą, valgyt padaro. JT taip pasižiūrėjo, suvedė researchą – nu, blet, 99 proc. Etiopijos moterų yra beraštės. Blogai. Aišku, iškėlė šaibų, vėlgi, tavo ir mano pinigų, metė į Etiopiją, pristatė mokyklų specialiai moterims. Pripirko kreidos, gaublių, prisamdė mokytojų. Etiopai, kol nesikėsinama į jų identitetą arba jų žemes, yra gana nuolankūs ir paklusnūs žmonės. Gerąja prasme. Ir jie atvažiuoja į kaimą vietinis viršaitis ir sako: „Nuo pirmadienio visi moteriškos lyties subjektai – į mokyklas“. Na, pasakyta, padaryta. Šnai, kaimas ištuštėja, visos moterys mokosi. „My – ni araby, araby – ni my“, ABC. Likę vyrai, sėdi dieną, sėdi dvi ir staiga suvokia, kad niekas ugnies nepakurena, nesulopo skrandos, nepašeria gyvulių, vienas naktį guli. Taip kaip tos mokyklos greitai užsipildė, lygiai taip pat greitai ištuštėjo, kai etiopai pasakė, užteks, davaj atgal, nėra kas darbus dirba. Aišku, kalbu absoliutindamas. Ką daro JT? Meta kitą milijardą, kad promoutinti moterų education. Dabar visoj Etiopijoj kaba milžiniški, 20×30 m plakatai: „Women‘s education benefits all“. Bet kas iš to, jeigu žmonės skaityt nemoka? Metaman daug pinigų, kovojant su tai, su kuo jie gyvena tūkstančius metų, kur kas ilgiau negu mes. Ar tai yra gerai, ar yra blogai, tai jau kitas klausimas. Bet pinigai vaikšto į visas puses.

 

 

Giedrius Drukteinis ir nešlifuotas Siera Leonės deimantas.Giedrius Drukteinis ir nešlifuotas Siera Leonės deimantas.

-Ar yra pavyzdys sėkmingo eksporto: atvažiavo, pasirūpino, veikia?

 

-Ugandoj pastebėjau, kad visi tie pasikeitimai reiškia ne ką kitą, kaip pilietinį karą, turto perskirstymą. Daug genčių, daug religijų, kiekviena turi savo interesus. Musulmonai užgrobę valdžią ir jie valdo, viskas tvarkoj, tu daugmaž prisiderini prie žaidimo taisyklių, tada ateina krikščionys kaip kokioj Nigerijoj – tai nieko gero nelemia. Toj pačioj Siera Leonėj, kuri neturėjusi rinkimų nuo 63-ių metų, 2007 metais visiškai netikėtai ir daugmaž taikiai pasikeitė valdžia, ir jie pamatė, kad valdžiai pakeisti nereikia automatų, granatų, minų, užsienio samdinių, tavo didžiausias ginklas yra tavo biuletenis, ir aš sakau, ei, gerai, puiku. Nors šviesesnieji sakė, va va, rezultatai bus suklastoti, vis tiek laimės yra tie, kurie yra valdžioj. Bet taip neatsitiko ir aš jaučiu savo indėlį tame.

 

-Bet ten dugnas, paskaičius statistiką.

 

-Ei, aš visada sakydavau. Pats vargingiausias Afrikos gyventojas yra šimtą kartų laimingesnis už mus, kurie čia lentelės viršuje, kurie stradalina nuo depresijų, saviraiškos formų, kaip gauti naujesnius baldus, kaip išsimokėti kreditą už chatą, kaip čia automobilį pasikeist arba telefono modelį. Mes dalyvaujam visose šitose lenktynėse, jie ne. Jie moka pasidžiaugti saule, daigu kokiu prasimušusiu smėlynuose. Aš sakau, aš noriu tokios būsenos, kaip jūs turit.

 

-Kelionė – tai svajonė.

 

-Jo. Ir jam nesvarbu, kas valdžioj, monarchija, demokratija, jam pochuj. Aš mačiau tokių žmonių, kurių gyvenimas prabėgęs kokių dvidešimties kvadratinių kilometrų plote, nes jis neturi absoliučiai jokios priežasties eiti kažkur kitur – už kalno ar į kitą džiunglių pusę.

 

-Ir apie ką tu su juo kalbėjai?

 

­-Jis man gal pardavė pepsikolos. Nereiškia, kad jis blyksi kažkokiu intelektu, gali papasakoti to, ko knygose nėra. Aš kalbu apie žmogų, būtybę tokią, kuri, kai linksma, jis juokiasi, kai pikta, užtrenkti prieš nosį duris. Jeigu tavo telefonas, jis gali jo paprašyti, kitas – ir bandyti pavogti, bet supranti, kad toks gyvenimas, užrinki ką nors grubiau, kad taip negalima ir jie sutinka.

 

Šviesesni afrikiečiai, gal jau baigę tris klases, gal jau teliką matę, gal sostinės gyventojai, tokie jau plėjeriai, nors mes kalbam apie gūdžią provinciją, čia buvo Siera Leonėj, visi jie nori būti turtingi. Sierra Leonė garsėja deimantais, kuriuos praktiškai galima rasti ant kelio. Tai įvyksta kartą per šimtą metų, bet vis tiek. Ir visi jie kupini istorijų apie tai, kaip koks Charly iš gretimo kaimo, ėjo keliu, rado deimantą, pardavė jį už milijoną baksų, nusipirko satelitinę lėkštę, mersą ir dabar jis yra tipo vierchas. Visi jie turi istorijų, visi pažįsta tokius, kuriems pasisekė.

 

Mes ten turėjom vairuotoją ir vertėją, kuris kalba angliškai, vietiniais dialektais, toks su išsilavinimu. Važiuojam mes su jais mašinoj, ir apie ką šnekėt, aišku, apie tai, kaip kažkas rado deimantą. Aš jam sakau: „Patrickai ir Thomas, gal tu rasi tą deimantą, gal nerasi, bet šaibų vis tiek reikia“. „Reikia“, sako. Sakau: „Pasiruoškim blogiausiam atvejui, kad tu jo nerasi. Kokia geriausia išeitis? Daryti biznį. „Ai, biznį, joo!.., sako. „Biznis, ai laik biznis“. Aš sakau: „Kaip padaryti biznį? Žydai sako, kad niekada nepadarysi biznio ir nebūsi turtingas, jeigu dirbsi rankomis, o ne galva. Supratai?“. „Supratau“. „Dabar žiūrėk, mes atvažiavom į kaimą. Pažiūrėk į tą kaimą, nereikia iškart kast duobės, pažiūrėk, ko jiems trūksta? Ką tu jiems gali parduot arba pasiūlyt kokias paslaugas“. Pas juos ką, nėra kokios parduotuvėlės, bobos sugaišta pusvalandį eidamos į parduotuvėlę proškų, duonos. „Tu turi tačką, pasidarai ją kaip autolarioką, priveži jiems muilo, visokio šūdo, paimi tą pačią kainą, išvažiuodamas paklausi, gal dar ką parvežti, nes atvažiuosiu, pavyzdžiui, trečiadienį. Ir taip per dieną važinėji po tuos kaimus, stumdai. Zajabys, ar ne?“. „Joo, zajabys idėja!”. Sakau: “Tai svarbiausia galva dirbti, galvoti, o ne išnaudoti tą jėgą”, nes, žinai, visi vyrai augaloti, kaip ir visa Vakarų Afrika. Sakau: „Supratai bajerį?“. Sako: „Supratau. Reikai daug dirbti“. „Teisingai“, sakau, „Kuom?“. Sako: „Rankomis“. Sakau: „Taigi ne rankomis, galva!“. „Aa, jojojojo!”. Ir taip pakartoji, ir vėl pakartoji. Jų atmintis, jų atminties spanas trumpas, ne tiek daug prisimena kaip mes. Bet ir tai yra pateisinama, nes šalyse, kuriose metų laikai yra vienodi, labai išsikreipia laiko suvokimas, nes nežinai, kad, va, už dviejų savaičių sniegas ištirps arba iškris. Ir kai jis išsitempia plačiąja prasme, tai ir mini aplinkoj nebesuvokia, ką reiškia valanda, minutė, reikia būti laiku kažkur tai.

 

-Ar dabar išnyks rasizmas pasaulyje, kai Obamą išrinko prezidentu?

 

-Aišku, išnyks. Laikas mums visiems suvokt, kad mes esam vieno dievo vaikai. Aš pasakau, gali būt Obama, Šikama, visi tie politikai tie man… Aš jiems moku atlyginimą, tegu jie tik man nepisa proto. Mano Obama su manim miega kiekvieną naktį.

 

lietuvis

drukteini tu drukteini...

Matas

Ar ne jo tevas buvo Lengvosios pramones technikumo direktoriumi?

Matas

Ar ne jo tevas buvo Lengvosios pramones technikumo direktoriumi?

Anonymous

nieko gero

LOL

Apgailetina. Diletantas narcizas, kuris imponuoja tokiem pat.

senyva moteris

Gabus , talentingas žmogus, žinoma, tie keiksmažodžiai nepuošia ir originalumo nedaug teikia, tačiau tai ryški asmenybė. Nesulaižyta žmogus. Man patinka. O ne viską, kas ironiškai čia viešai pasakyta , reikia priimti už gryną pinigą. Jei taip visus preparuosim, niekad asmenybių nematysim.
Kažkodėl panašu į Balį Sruogą. Tik be keiksmažodžių.

Anonymous

Giedrius Drukteinis - žmogus-materialistas, sumažėjo žmogui moralė.
Visai gali būti, kad žydiško kraujo, bet tai subtiliai slepia.

Tnk

Drukteinis primena aa Beresneviciu. Keliais dalykais - nes yra vyras, protingas, labai apsisvietes ir beveik ironisku poziuriu i gyvenima. Straipsnis isties puikus, net nesitiki, kad kai zmogus buna toks nejuokingas per tv3, vistiek gali buti tiek intelektualus kitoje erdveje.

Siuo metu pasaulye gyvenantys zmones neatsilieka nuo jokiu ateities kartu, NES mes jau galime numanyti bet ka, bet ko tiketis, ir jau zmogui, gimusiam jau nuo mazdaug XX amziaus vidurio yra tiketina absoliuciai bet kas, pasaulio pabaiga, isivaziduojamas maistas, visatos gyvavimo laikotarpiu mastai, dimensiju iliuziskumas, tai kad kiekviena teorija save susinaikina, laiko ir erdves neatitikimai, skraidantys auotmobiliai, zinojimas kad nieko nezinai, zinojimas kad atvirai pasakisu zinai viska, sintetiniai zmones, klonai, ismatu pavertimas maistu, vertybiu tikejimo ir asmenybes nebuvimas ir t.t. ir pan.

Salin rothschildus, salin cosmopolitus bei pasikelusius afroAmerikiecius. As uz geju laisve, uz moteru lygybe, taciau visu pirma uz tikejima i viena vieninteli Dieva, patriotizma, nacionalizma ir intelekta! Peace out!

Skelbti naują komentarą

CAPTCHA
Šis klausimas yra skirtas įsitikinti, jog jūs esate žmogus, ir sustabdyti automatinį šlamšto siuntimą.
3 + 1 =
Išspręskite šią paprastą matematinę užduotį ir įveskite atsakymą. Pvz., jei užduotis yra 1+3, įveskite 4.
By submitting this form, you accept the Mollom privacy policy.

Apklausos

Lietuvos gyventojau, kas jums svarbiau? Kurį labiau palaikot?:

Komentaras

Lietuvoje intelektinės nuosavybės vagys ruošiasi kurti "Piratų partiją". Piratavimu yra vadinamos intelektinės nuosavybės vagystės, tad jau pavadinime pasakyta, koks yra jų tikslas - vogti, imti be atlygio tai, ką sukuria kiti, prieš tų kūrėjų valią.