RSS

Surinkti turinį

Citata



Kadangi visi aplinkui netenkina Šapranausko įgeidžių, ką kalbėt, kad jis jūsų reikalavimus patenkintų.

"Jei valstybė žmogui neturi atsakomybės, ką jau kalbėti apie žmogaus atsakomybę".


Apie mus

Shake your būtį! "Uroboras" yra krikdemiškas laikraštis apie menininkus, sportininkus ir jų darbus.

Pasiekti redaktorių Karolį Jachimavičių galite paštu: "karolis *etta* uroboras *taškas* lt"

arba mob. tel. nr. +370-610-07086.

"Avaspo" - rūpintojėlis remixed?

Dažnas visuomenės, mokslo ir meno veikėjas mąsto, kaip užkabinti žurnalistus, juos sudominti, išpopuliarinti savo darbus ir tuo pačiu atrodyti patraukliai. Beveik kiekvieną žurnalistą, blogerį ar pijarščiką lengviausia užkabinti naujomis etiketėmis, sąvokomis ir žanrais. "Ką jie dainuoja? Elektroninę dainuojamąją poeziją? Ar tai XXI a. bardai? Kur galima jų paklausyt?".

Telefonu kalbamės su metų neturinčios grupės "Avaspo" eilių kūrėja ir atlikėja Gabriele Labanauskaite.

avaspo2_1

-Tu pati poeziją kuri?

-Mhm.

-Daina apie tapatybes ir tatuiruotes - tai visuomenės kritika?

-Tai ne visuomenės kritika, o daugiau asmeniniai, dviejų žmonių, kad ir poros, kitaip tariant, santykiai. Kad jie lyg ir tapatūs, lyg ir panašūs, bet tuo pačiu skirtingi.

-Tada man atrodo „Mafija", tai tikrai visuomenės kritika... Turtuoliai, kurie didžiuojasi savo minkštais kailiukais.

-Čia kaip kas gali interpretuoti, smagu, kad atsiranda skirtingų interpretacijų. Specialiai tekstų kaip soc. ar visuomenės kritikos lyg ir nekuriu, tačiau interpretuoti galima visaip.

-Sunku jums kurti poeziją?

-Ne.

avaspo1_

-Jūs bandėte ją atlikti akustinėm gitarom?

-Ne, niekados, ne man atrodo tai būtų panašiau į dainuojamąją poeziją, kurios šiaip tai, aš nelabai mėgstu.

-Kaip gimė toks žanras - elektroninė dainuojamoji poezija?

-Aš nevadinčiau „dainuojamoji", daugiau gal audiovizualinė poezija, nes vis tik yra tiek garsas, tiek vaizdas ir kadangi tai daugiausiai elektroninėm priemonėm išgaunanamas tiek garsas, tiek vaizdas, tai drįsčiau vadinti audiovizualine poezija. O kaip gimė - man kažkur prieš penkerius ar šešerius metus, man sykį nenorint lipti ant scenos pristatinėti vienam almanachui savo poezijos, galvojau, kaip čia dabar padarius, kad apsieitų be manęs, bent jau be gyvo pavidalo, tai per naktį su draugu Aivaru Ruzgu, kuris irgi kuria muziką, įrašėme porą gabalų, kuriuos tada paleidome ant scenos. Aš tuo metu nelipau, tiesiog juos uždėjo kažkas, ir jie nuskambėjo, ir susilaukus daug teigiamų atsiliepimų ir paskatinimų, pradėjome kurti daugiau. Iki „Avaspo" buvo daug skirtingų projektų, tiek su vaizdo, tiek garso menininkais, bet su poezija.

-Bendradarbiauti su video menininkais jums buvo menininės išraiškos būtinybė ar tai draugų bendras darbas?

-Ir taip, ir taip. Nes viena vertus, viskas prasidėjo draugų rate - vienas draugas kuria muziką, kitas draugas kuria vaizdą, ir taip toliau - antra vertus buvo sistemingai ieškoma tų bendraautorių, ar kūrybinių kolegų, kaip bepavadinkim. Domimasi, kas kokią muziką kuria, nesinorėjo šiaip ieškoti kontaktų, kad bet kas bet ką darytų, nes būtent tie žmonės, kurie prijaučia poezijai, arba patys yra kažką su tuo darę. Tas pats Antanas Dambrovskij, kuris kuria mūsų grupei noizą ir eksperimentinę muzikinę dalį, kurio kaip tik šeštadienį ir nebuvo, buvo tokia elektroninė lengva versija, tai jis pavyzdžiui pats yra „Betoninių triušių" audio poezijos narys. Virginija Apšegaitė, kuri irgi kuria vaizdą, prieš tai irgi savo tekstus tokius vizualizuodavo. Aurelija Maknytė, šiaip video menininkė, su kuria daugiausiai bendradarbiaujam, tik vėlgi šeštadienį nebuvo vaizdo, nes dienos metas. Ji nemažai yra dirbusi su Rolandu Rastausku, „Berlynalijų" projektu, „Deguonies", čia jau pjesė. Tai yra tam tikrų panašių pasaulėžiūrų ir tam tikros priimtinos meninės estetikos žmonės.

avaspo3_

-Kiek suprantu praeities santykius tarp grupės narių, jus galima pavadint draugais?

-Na, tam tikra dalis, taip. Bet projektas plėtėsi plėtėsi ir plėtėsi, ir, žodžiu, pernai buvo pasiūlyta man išleisti poezijos knygą, būtent „Kitų knygų", bet aš pagalvojau, kad aš nenoriu knygos, noriu kompakto, ir taip mes pradėjom ruoštis būtent dvigubo CD/DVD leidybai. Į jį įėjo tie patys žmonės, su kuriais anksčiau dirbau, tie patys trys garso kūrėjai, be minėtųjų, Vladas Dieninis, vaizdo kūrėjai, bei prisijungė nemažai naujų žmonių. Tai šiaip jeigu paimti „Avaspo" ne kaip grupę, o kaip projektą, tai būtų daugiau nei dešimt tokių narių ir kūrėjų, o jeigu kaip grupę, kuri koncertuoja gyvai, tai dažniausiai yra keturi penki žmonės.

-Man šiek tiek gėda, aš turiu prisipažint, aš apie jus sužinojau tik šią savaitę.

-Tai gerai.

-Jūs jau du metus koncertuojat, tiesa?

-Ne, ne. Mes patys, kaip „Avaspo", nes tai buvo vis po skirtingais pavadinimais, turėdavau visokiausių projektų, pavyzdžiui, pirmą kompaktą išleidau su Aivaru Ruzgu, elektronika, vadinosi „Apelsinai aikštėj apgriuvusioj", majspeise irgi yra tarp mūsų draugų, galima pasižiūrėt, tai buvo grynai lo-fi, namudinė versija. Paskui buvo projektas Antanas Dambrovskij „Jacuzzi" ir Virginija Apšegaitė vaizdu, po to visokie kitokie - „Basma ir chna", interaktyvieji, kur darau su ekranu poeziją, kaip poetinis performansas. O „Avaspo" susibūrė pernai.

-Jūs turėjote kokį nors darbo pradžios manifestą?

-Ne.

-Žinot, būna kino, muzikos ar kitokie kūrėjai, pradeda dirbti, jie parašo kokį nors manifestą, kad bus taip ar taip, ar kad jie atstovauja tam tikras vertybes, ar kad pakeis pasaulį.

-Ne, ne, ne. Tokių vertybių nėra, darom tai, ką darytumėm ir organiškai. Šiaip ar taip, su parama ar be paramos. Nes pati organizuoju audiovizualinės poezijos festivalį „Tarp", jau ketvirti metai, tai jeigu kalbėt apie kažkokį manifestą, tai gal labiau ne manifestas, o tam tikra kultūra, kuri tikrai yra paraštėse, mažai vystoma, nekreipiama į ją dėmesio ir norisi kažkaip ją propaguoti.

Nuotr. iš grupės archyvoNuotr. iš grupės archyvo

-Šiandien aš daug išgirdau vardų iš jūsų. Atrodo visiškai naujas dalykas, pasirodo visas atskiras pasaulis.

-Na taip, jau egzistuoja, ačiū Dievui.

-Perskaičiau, kad jūs leidžiate savo darbą. Jūs ir leidžiate per „Kitos knygos" leidyklą? Jie pradės leisti muziką?

-Šiuo atveju išimtis buvo formatas, nes, kaip minėjau, man pasiūlė leistis knygą, jie norėjo išleisti knygą, poezijos, eilėraščių, normalią gražią knygutę, bet tos knygutės aš nenorėjau, sakiau, kad poeziją aš darau taip ir tokiu pavidalu aš ją įsivaizduoju. Tas kompaktas jau yra išleistas, jis yra dvigubas - CD ir DVD viename, ir vadinasi „Nėra okeano". Ten yra nemažai video darbų įvairiausių menininkų.

-O kur jį galima įsigyt?

-Jis parduodamas ŠMC knygyne ir tam tikruose pagrindiniuose knygynuose.

kiba

was ist das?

Apklausos

Lietuvos gyventojau, kas jums svarbiau? Kurį labiau palaikot?:

Komentaras

Lietuvoje intelektinės nuosavybės vagys ruošiasi kurti "Piratų partiją". Piratavimu yra vadinamos intelektinės nuosavybės vagystės, tad jau pavadinime pasakyta, koks yra jų tikslas - vogti, imti be atlygio tai, ką sukuria kiti, prieš tų kūrėjų valią.