RSS

Surinkti turinį

Citata



Kadangi visi aplinkui netenkina Šapranausko įgeidžių, ką kalbėt, kad jis jūsų reikalavimus patenkintų.

"Jei valstybė žmogui neturi atsakomybės, ką jau kalbėti apie žmogaus atsakomybę".


Apie mus

Shake your būtį! "Uroboras" yra krikdemiškas laikraštis apie menininkus, sportininkus ir jų darbus.

Pasiekti redaktorių Karolį Jachimavičių galite paštu: "karolis *etta* uroboras *taškas* lt"

arba mob. tel. nr. +370-610-07086.

Ignas Miškinis: „Kine naujai atradau moterį“

Kai pirmą kartą Ignui Miškiniui įjungiau diktofoną po nosimi, buvo 2003-ieji. Lietuvos kinas mums buvo toks pat egzotiškas kaip Irano ar Malaizijos. Vienas talentingiausių savo kartos režisierių sėdėjo rūstus, rūškanas. Praėjo šešeri metai, sėdime jo kompanijos „Tremora“ kontoroje ir atrodo, kad nėra rūpesčio, kuris galėtų jį sunervinti – Ignas optimistiškas, pozityvus, tikras happy-go-lucky. Praėjus šešeriems metams nuo pirmosios jo rimtesnės premjeros jis gavo „Sidabrinių gervių“ apdovanojimą už geriausią metų filmą  - publikai nerodytą „Artimos Šviesos“.

miskinis_tit

-Ar išpildėt manifestą?

-Išpildėm, jis mirė. 2009 metais jis turėjo mirt, taip ir atsitiko. Galbūt jis netgi anksčiau mirė. Jo tikslai buvo, kad mes, septyni žmonės, per tris metus padarysim 10 filmų.

-Tai išėjo turbūt?

-Ne, neišėjo. „Diringas“ buvo tarsi pradžia. Pirmas filmas, oficialiai. Antras turėjo būti „Brėkštant“, bet jis pilnas nesigavo, nes vietoj septynių tik keturios novelės gavosi ir viskas nutrūko tuo.

-Tada dar buvo tais laikais, prieš du tris metus, buvo daugiau pinigų.

-Jo, bet pinigų tam „Brėkštant“ irgi nebuvo. Ten buvo tokios kapeikos, bet nu... „Artimos šviesos“ nebėra manifesto filmas. Skaičiuoti galima, bet manifestas mirė.

-Gal manifestai trukdo menininkams kurti neįsipareigojant...

-Ne, netrukdo, viskas su manifestais gerai. Galima sakyti, kad jis buvo įvykdytas. Jis buvo paskelbtas ir buvo puiki reakcija aplinkinių. Tikrai puiki. Viskas buvo gerai. Reikėjo išsišaukt, išsivemt, dar kažką išsitaškyti, pasakyti, pašūkauti. Na, pašūkavom, viskas gerai, o dabar taip nebeįdomu. Dabar jaučiu, kaip kažkas juokiasi: „Taigi sakiau, kad jaunuoliai, blet, nieko nesupranta. Paskaitykit normalius manifestus, kaip „Naujoji banga“ ar dar kažkas „Dogma“, fuck, niekas niekam neįdomu“.

-Atsirado kitokių, kažkokių asmeniškesnių kūrybos tikslų?

-Tie tikslai būna etapiniai. Rašai scenarijų...

-Kokiu tikslu jūs buvot susijungę? Jūs buvot draugai, kurso draugai, susirinkot pagrindu, kad kovosit prieš Lukšą su Puipa?

-Ne, ne. Beje, buvo labai juokinga, kai sutikau Algimantą, jis man sako, tai kodėl tu tiesiai man nepasakei. Jis labai asmeniškai priėmė manifestą. Man buvo iš dalies keista. Ten buvo mūsų kurso trys – Donatas (Vaišnoras), turbūt žinai – Kęstas (Gudavičius), paskui buvo jaunesnių kursas: Simonas (Aškelavičius), toks Vytas Dambrauskas, ir vyresnių kursų – tai Mantas Verebiejus ir Marius Kunigėnas. Galima sakyti, kad viena karta, bet biškį skirtingi žmonės.

-„Artimos šviesos“ pasirodys spalio 23 d., kol kas apie jį beveik nieko negirdėt, tik teko skaityt, užkliuvo už akių, kad tai kažkas apie Vilnių, jaunimą. Ar tu vis dar jaunas? Tai atrodo, pasikartojančios temos tavo filmuose.

-Na, kaip jaunimas... Ne, tai ne „Lengvai ir saldžiai“, tai kitokia tema, kitokie personažai... Pagrindinis personažas, kaip aš jį vadinu bendriniu vardu, tai vadybininkas. Labai daug vadybininkų. Vienu metu labai daug dydžėjų buvo, tai dabar daug prodiuserių ir vadybininkų.

-Dydžėjai ir vadybininkai – čia tokios pagrindinės profesijos lietuvių.

-Cha-cha-cha... Tai ten vadybininkai... Nėra ten specialaus tam šaržo, gal man kitokie dalykai rūpėjo, kažkoks susvetimėjimas, atitolimas žmonių, nesusišnekėjimas. Istorija labai paprasta – tai meilės istorija. Galima sakyti, kad pats filmas yra kelios filmas. Urbanistinis kelio filmas. Viskas vyksta uždaro erdvėj, Vilniuj... Kelio filmas gal tik kaip forma.

-Gimei ir užaugai Vilniuj?

-Jo, aš betoninis visiškai.

-„Lengvai ir saldžiai“ buvo Vilniuj, „Diringas“, kiek mačiau ir girdėjau, taip pat vyko Vilniuj, dabar vėl Vilnius. Ar tu jį vis dar jaukiniesi?

-Aš labai gerai pažįstu Vilnių. Galbūt aš nežinau, kur baigiasi Šeškinė ir prasideda Fabai, bet iš esmės atmosferą ir nuotaiką Vilniaus gerai jaučiu. Tų idėjų, ar apie ką šnekėt, aš pamatau aplinkui. Man sunku būtų šnekėt apie kažkokius... Na, gal aš dar nesubrendau istoriniam filmui ir man įdomu, ką aš matau...

Pats Vilnius yra labai nevienodas. Jis yra kaip stotis. Galima sakyti, tai emigrantų miestas. Labai daug visko sumaišyta. Nežinau, atsimenu, kai mokėmės, vienu metu buvo labai daug šiauliečių Vilniuje. Paskui vienu metu labai daug kauniečių. Klaipėdiečių. Lenkų. Ne tiek daug, iš kur tu kilęs, kiek šiaip labai sumaišytas miestas.

-Aš gerai suprantu, kad tu vis dar vaikštai po Vilnių, „smaukais po miestą“ ir žiūri, kas čia gero?

-Aš nevaikštau specialiai gatvėmis, kad pamatyčiau kokį nors vaizdą ir jį paskui aprašyt ar dar kažką. Aš nežinau, aš jaučiu miestą, jaučiu urbanistiką, man patinka šitas, ta spalva visa. Aš tą žmogų pažįstu labiau negu kaimo žmogų. Aš į kaimą išvažiuoju pailsėt ar pažvejot.

-Kur tu važiuoji?

-...kai važiuoju žvejot, tai iš esmės aš nebendrauju su kažkokiais ten... Cha. Vis tiek važiuoju su kažkokiu tikslu.

Puikiai jaučiuos kaime. Atsimenu, kai mažas būdavau, man į kaimą visada norėdavos važiuot dėl to, kad ten buvo galima išsipurvint. Mama pasakoja, kad man būdavo kaifas, kad galima nevaikščiot tvarkingai, išsipurvint, atsisėst, kur nori.

-Tavo filmų scenarijus yra vientisas, bet atrodo, kad be tavo paaiškinimo, tu jo iki galo nesuprasi.

-Kiek tu mano filmų matei?

-Mačiau „Inga“, mačiau „Lengvai ir saldžiai“, ir mačiau „Diringo“ šiek tiek.

-Jie visi labai skirtingi. Nes „Lengvai ir saldžiai“ buvo pliūpsnis, „Diringas“ buvo piktas filmas, purvinas gal šiek tiek, na, jis sunkus, ten nei vieno teigiamo personažo, o „Inga“ buvo labai eksperimentinis. Mane tuo metu labai minimalizmas vežė, muzikoj, visur, ir aš kažkaip pagalvojau, kad taip reikia filmą padaryt, minimalistinį. Gal jis per daug išvalytas. Jis toks matematinis kažkoks gavosi. Na, jis trumpametražis, gal pilno metro tokį darydamas išprotėtum, o „Artimos šviesos“, jis man atrodo toks laisvenis ir atviresnis kažkoks išėjo.

Labai sunku atsakyt į tokį klausimą, reikia paaiškinimo... Autorius vienaip mato, žiūrovas dar kitaip priima. Nežinau. Jeigu pamatysi ir reiks, visada paskambink, aš kiek įmanoma... Cha.

-Karlovy Varuose tau plojo, ar ne?

-Jo, Karlovy Varuose sutiko gerai, puikiai sutiko. Aš pirmą kartą tokioj erdvėj buvau. Tai nepažįstama erdvė ir tu darai premjerą filmo ne čia, ne Vilniuj, ne su pažįstamais, o erdvėj, kur tavęs niekas nežino, nežino nė vieno tavo aktoriaus, ir jie neatsineša... Karlovy Varai dar tuo faina, kad tu gali nusipirkti bilietą ir ateit į filmą. Ir daug publikos yra ne tik festivalio svečių, bet publikos, tikros. Gal skiriasi nuo Vilniaus publikuos tuo, kad jie neatsineša į filmą iš anksto užprogramuotos informacijos. Mes ateinam į filmą žiūrėdami ir mes žinom terminą: „lietuviškas filmas“. Visiems sukyla įtampa, vieniems vienokia, kitiems kitokia, kažkas neigiamo, kažkas laukimo, bet pas mus yra tokia durna įtampa. Pas mus tų filmų nėra daug, bet ateina su tokia...

-Šūdas, blet!

-...bet neaišku kodėl, supranti? Man kyla klausimas...

-We hurt the ones we love!

-Arba padaro bajavyką lietuviai. Na, Vėlyvis, ar ne? Ir chebra laukia to bajevyko, trešo, purvo, kraujo. Ai, nu blet, galėjo būt geriau. Na, žino, kokios sąlygos. Iš vis, man atrodo, dėmesio trūksta patiems sau. Tie patys čekai, aišku, pas juos nėra ką lygint, filmų yra industrija, ar ne industrija, bet jie labai puoselėja, jie už savo filmą, o mes esam prieš.

-Mano galva, taip yra iš dalies dėl to, kad susiformavo senių ratelis, aš dėl to nekaltinu tavęs, bet jie apdovanoja filmą, visiškai nerodę žiūrovams.

-Tai yra normalu, taip visam pasaulyje yra. Aš matau, kad tu įtakotas esi kažkieno nuomonės.

-Aš nesu niekieno nuomonės įtakotas, aš perskaičiau, man iš karto kilo, ble,  what a fuck?!

-Nei vienas A klasės festivalis neleidžia rodyt filmų.

-„Oskarai“ tikrai taip daro.

-Nelyginkim Gervių su Oskarais?

-Kodėl ne?

-Matai čia biškį kitas dalykas. Jeigu būtų pakankamai normali visuomeninė iniciatyva ir būtų rinkimai filmų, kurių mes turim ir kuriuos mes žiūrim. Chebra sukūrė, aš nesiginčysiu, tai yra visiškai komercinis renginys, komercinis renginys, pripažinkim, koks skirtumas, ok, jie pasidarė savo ratelį ir jie duoda tų apdovanojimų, jie pasidaro šventę. Iš dalies galima sakyt, nu, jo, blet, šūdas, patys išsirinkot, na, neaišku, kas, nemačiau nei vieno filmo. Pavyzdžiui, paskambino man irgi, sako, kodėl jūsų filmui davė. Sakau, pasakykit nors vieną filmą, kurį matėt. Nemačiau nei vieno. Tai what a fuck, sakau, kodėl reikia pykt ant...

-Čia ne filmo vertinimas, čia apdovanojimų vertinimas.

-Jo, jo, bet reikia suvokt, kad apdovanojimus duoda ne žiūrovas, o, kaip ta, ta komisija kažkokia.

-Čia apie tai, kad diskusija nevyksta.

-Mano reikalas yra kada rodyt filmą. Jeigu aš jį būčiau rodęs birželį, niekas nebūtų atėjęs. Vasarą daryt lietuviško filmo premjerą? Tada susirenka draugai, giminės.

-Bet dabar sakė, kad „Sidabrinių gervių“ organizatoriai darys tuos apdovanojimus normaliai, filmai bus parodyti.

Kaip tu manai, kodėl Lietuvoje kinas siejamas su šūdų, kažkokiu išankstiniu nusistatymu?

-Aš nežinau, taip yra suformuota. Kažkokiu būdu suformuota. Ir manau, kad formuojama tokiu vartotojišku pagrindu. Jeigu man tai nepatinka, reiškia tai šūdas. Tokiu pagrindu viskas yra formuojama. Nes yra, OK, publikos ta dalis gal labai nedidelė, kuriai patinka kažkokie dokumentiniai filmai, gal kitiem patinka, neminėsiu pavardžių, cha-cha-cha... Kam reikia būtinai pasakyti, kad tai šūdas ir mums reikia blet kažko. Vienu metu buvo tokia mada, gelbėkim tą, darykim tą nacionalinį kiną. Kas yra tas nacionalinis kinas?

-Tokia abstrakti idėja.

-Išsikelkim vėliavas ir eikim ten, nu, ekrane, ir, nu, būsim... Taip, nacionalinis... Tai propagandinį darykim – kaip mes fainai ten kovojom. Vat bando dabar nacionalinį padaryt, kaip Žalgiris ten, bet, žodžiu, irgi... Ginčytini faktai, taip toliau, uabėbė. Aš manau, kad būtent ta problema. Eikit, šiaip, žiūrėkim kiną, darykim kiną, būkim kine. Dar vienas dalykas – kinas nėra kažkoks nacionalinis dalykas, kad pirmoj vietoj turi būt, kaip nežinau, pas mus kašis yra, cheche. Mes išprotėję dėl kašio ir taip toliau. Dabar negi tas kinas?.. Aišku, neturi tokiu būt, bet į jį reaguojama kaip... Mes mėgstam pasipyzdavot. Čia gal dėl to. Aš neįsivaizduoju.

-Tavo nuomone, kodėl taip išėjo, dar prieš du metus nebuvo pinigų nufilmuoti tos „Ingos“, šiemet, kai krizė graužia, dugną pasiekėm, dar iš apačios kažkas beldžias, išeina labai daug filmų vienu metu ir gaminama daug vienu metu. Atrodo, kad šiemet kinas pradeda įsisukt.

-Kada buvo gauti pinigai? Mes gavom pinigus dar prieš visas šitas nesąmones. Aišku, gal žinojo aukšti dėdės ir tetos, kas čia bus, bet mes dar nieks nežinėjom. Ir visi, kas?, Juzėnas, dar kažkas gavo, visi darėsi filmus dar tuo. Ir aš prisimenu, kad ne vienas žmogus man sako: „Pyzdec, kaip jūs spėjot“. Nes būtų dar biškį, ir viskas, labanakt, nieks nieko negautų.

Dabar chebra taip gyvena. Va, Buožytė. Dalį kažkokia pervedė, dalį ne. Na, sėdi, na, šiknoj.

-O jeigu valstybė iš vis neduotų pinigų, ar tai padėtų atgyti dialogui ir ar nacionalinio kino idėja pasidarytų geresnė?

-Ką aš žinau? Na, aš be valstybės pagalbos esu padaręs du trumpametražinius filmus. Donatas dabar

yra ir pilną metrą be jokios pagalbos nufilmavęs. Tu gali taip ryžtis daryt filmą. Kai užsisika visos šitos koprodukcijos, gerai dar būtų koprodukcija tarp Vilniaus ir Kauno, na, vietinė rinka, o su Vokietija prasideda kiti mąsteliai. Ten žmonės nedirba už tiek, už kiek mes dirbam. Aš nešneku apie tuos kūrybinius. Filmo titruose ten ne šimtas žmonių. Ir gaunasi tokia mašina didelė. Tada reikia pinigų, tada viskas kainuoja, na, žodžiu.

-Gal tokia šoko doktrina, kai būtų visiškai atjungtas valstybinis maistas, ir turėtų režisieriai patys išgyvent, galbūt paliktų geriausius, išmirtų prasčiausi, išliktų geriausi.

-Niekas čia nepasikeistų. Kas norėtų, tas darytų filmą. Ko tu nori iš to filmo? Ar tu nori, kad valstybė tau duotų pinigų ir tu už juos gyventum, ar tau motyvas filmus daryt. Aš manau, kad jeigu visai nutrauktų finansavimą, būtų chebros, kas vis tiek daro tuos filmus. Galbūt dar išlįstų, kurie sakytų, cha, dar geriau, eikit nafik su savo babkėm.

Tokių, ojėj, kokių ten pjautynių būdavo. Kiek skandalų visokių, kiek šūdo dėl to finansavimo. Kiekvienais metais tai kaip bomba sprogsta.

-Ir dar sukiršina režisierius, aš kaip suprantu. Vienas gauna, kitas negauna.

-Aš tau pasakysiu, kame čia didžiausias bajeris yra. Aš nieko neturiu prieš Lukšą, Lukšas nieko neturi prieš Puipą, Puipa prieš dar kažką nieko neturi. Visą tą širšalą daro, blet, tarpinės. Tarpinės yra tie žmonės, kurie kažką skirsto, kažką daro, kažką virina. Aš nemoku jų net įvardint.

-Žiūrint iš šalies, tie žmonės susikiršina, per tarpines, tas siužetas blogas, tas geras...

-Man visiškai dzin, kad Puipa daro, man neskauda. Ar neskauda man, kad dar kažkas, oi ten, jėzusmarja, išleido šimtą milijonų pinigų, koks nors, nežinau, Bartas, ar ne? Koks tavo, blet, reikalas, kiek jis išleido. Na, daro ir viskas. Grubiai pasakius, chujnia kažkokia. Nerašyk, aišku.

-Kodėl ne? Man atrodo, kad reikia pradėt keiktis. Lietuvos viešojoj kalboj yra tiek eliminuoti keiksmažodžiai, kad tas viešumas ir privatumas gaunasi kaip du pasauliai.

-Įsivaizduok, kad išstoja koks nors Seimo pirmininkas ir „Eina nachuj“, „Pyzda, blet“, „Jobana“.

-Taip taip, bet kai išfiltruoja lietuviškus žodžius arba motherfucker verčia „niekšelis“ filmuose. Filmuose, ypač meniniuose. Tau neatrodo tai kvaila? Man tai žiauriai nervinantis dalykas.

Jeigu galėtum, kokią knygą norėtum ekranizuot?

-Nesakysiu.

-Kodėl? Neišsipildys?

-Norėčiau... Norėčiau vieną Baricco knygą ekranizuot. Nieko autorius. Dabar „Brydę“ jo skaitau paskutinę, nežinau, niekaip neužveža.

-Pirmąjį interviu iš tavęs ėmiau 2003 m. Kaip pasikeitė tavo kūrybos principai per tą laiką?

-Turbūt niekaip. Kiek įmanoma, stengiuosi nemeluot. Sau nemeluot.

-Ar atsirado kažkokių naujų požiūrių?

-Be abejo. Aš bręstu juk. Ir manau, kad tai yra didžiausia žmonijos problema.

Julia Maria Koehler ir Ignas Miškinis filmuojant "Artimas šviesas".Julia Maria Koehler ir Ignas Miškinis filmuojant "Artimas šviesas".

-Ką naujo atradai per „Artimas šviesas“?

-Kine – tai moterį. Nei „Lengvai ir saldžiai“, nei „Diringe“... Gal biškį meluoju. Anksčiau „Ingoj“ atsirado moteris, nes... Ne tai, kad moterį atradau, bet kitaip, nes „Diringe“ ir „Lengvai ir saldžiai“ tos moterys buvo tokios mašinos, spec.būrio nariai. Jos buvo tarp vyrų ir jos bandė kovot tom pačiom taisyklėm kaip vyrai.

Joms labai sunku buvo. Paskui buvo „Inga“. Ten buvo du žmonės ir aš neturėjau kaip pasislėpt nuo moters. Tiksliau, neturėjau kaip jos paslėpt. Ten nebeišėjo iš jos padaryt mašinos, o „Artimose šviesose“ ji dar labiau atgijo. Daugiau atsivėrė. Ją vaidina Julia Maria Koehler iš Vokietijos.

Tai yra koprodukcijos projektas ir kai buvo nuspręsta Vokietijoj, vienam fonde, duoti mums pinigų, fondas sakė kažkokiam susirinkime, viskas ok, projektas geras, bet mums kyla vienas klausimas: kodėl Vokietijos fondas turėjo paremti lietuvišką filmą, kuriame nieko nėra absoliučiai vokiško.

Na, ir iš esmės, kadangi tai koprodukcija, tu turi eit į kažkokius kompromisus. Iš esmės tai buvo viena iš sąlygų. Pavyzdžiui, mes net filmavom Vokietijoj kažkiek, bet filme nematyt, kur yra Vokietija. Kiolne filmavom. Pas juos žemės yra. Jeigu gauni pinigus, ten turi išleist.

-O ką „Artimos šviesos“ naujo įneš į lietuviško kino padangę?

-Lietuvos kiną? Nežinau. Nieko! Ką naujo? Na, naują filmą atneš. Man net po premjeros būtų sunku pasakyt, ką naujo įnešė. Man yra nauja, kad šitam filme daugiau atsiskleidė moters pusė. Ji nėra gal pagrindinis personažas, nes filmas pasakojamas per vyro liniją, Dainius Gavenonis yra tas vadybininkas, bet ji tokia kažkokia nauja erdvė.

Gal ritualas koks nors prasidės, bet tas night drivingas, daug žmonių tai daro, kasdien važinėja.

-Aš irgi taip dariau. Tie vadybininkai, tai kažkokia kritika?..

-Tai ne kritika. Tai žmonės visą laiką dalyvaujantys varžybose. Tik gal kai miega nedalyvauja. Greitai viską užsigarantuot, nusipirkt naujesnę mašiną, darbas karjera, tčiuk tčiuk. Butas, greitai viską, euroremontas, op, viskas. Kažkur skuba, bet nesuprasi kur ir kodėl. Aišku, miestas diktuoja ritmą.

-O jie bankrutuoja 2009ų metų rudenį, paskolų negrąžinę?

-Ta personažų profesija pakankamai abstrakčiai įvardinta. Jie ten draudimo įmonės...

-Ar tai žmonės, kurie nežino, ką nori veikt, ir nori tiesiog lupt pinigus?

-Aš manau, kad tai žmonės, kurie yra... Iš esmės, nu kaip? Aišku, kiekvienas turi... Na, jie tokie pasimetę. Vis dėlto, aš kalbu apie savo kartą, ir ten Dainiaus ar Julijos, Jono personažas yra tarsi atstovauja tai kartai, kurioje aš esu – nuo 30 iki 36. Aš manau, ta karta specifinė yra.

Labai populiaru yra sakyti „Lost generation“. Kaip brendas. Aš manau, kad jai netiktų sakyt „Prarasta karta“, tai nėra prarasta karta, galbūt ji tokia pasiklydusi ir pasimetusi karta. Kur labai sunkūs orientyrai labai, nežinau... Man pradėjo formuotis, ką aš matau, kai buvo lūžis, nepriklausomybė, o mąstymas susiformavo, smegenys, kai buvo patys idiotiškiausi laikai. Iki kokių 97-98ų, kur visiškas briedas, kur viską reikia griaut ir neaišku, ką statyt. Reikia naikint kas buvo, nes natūralu, reikia naujo, ir dėl to kažkokių neaiškių orientyrų karta kažkokia, pasimetus. Bet neprarasta, neprarasta...

"Artimos šviesos" - Lietuvos kino ekranuose nuo spalio 23 d."Artimos šviesos" - Lietuvos kino ekranuose nuo spalio 23 d.
Au

Ir dar - režisierius painiojasi festivalio ir apdovanojimų sąvokose... Gervės ir Oskarai nėra festivaliai, o apdovanojimai nėra ir neturėtų "imdb".

"Chebra sukūrė, aš nesiginčysiu, tai yra visiškai komercinis renginys, komercinis renginys, pripažinkim, koks skirtumas, ok, jie pasidarė savo ratelį ir jie duoda tų apdovanojimų, jie pasidaro šventę." -- Čia jis apie Oskarus ar Gerves?...

Au

Tai "A.Š.", tipo, apie pusgezius, žudančius laiką palei Neries krantinę or something? Ir kas atsirado pirmiau - tariama žiūrovo nemeilė lietuviškam kinui, ar lietuviško kino pagieža žiūrovui? O kas jei čekai ("užsieniečiai") būtų nušvilpę filmą; ar tai atrodytų intelektualiau ir humaniškiau nei tą patį darytų lietuviai? Nuobodus pašnekovas... (nesakau, kad filmininkas)

Karolis Jachimavičius

Pusės neperskaitei.

Smartfilms

Vien pavadinimas- „Kine naujai atradau moterį“- sužadina godulį skaityt toliau :)

Lori Pyrstas

pusę perskaičiau

Apklausos

Lietuvos gyventojau, kas jums svarbiau? Kurį labiau palaikot?:

Komentaras

Lietuvoje intelektinės nuosavybės vagys ruošiasi kurti "Piratų partiją". Piratavimu yra vadinamos intelektinės nuosavybės vagystės, tad jau pavadinime pasakyta, koks yra jų tikslas - vogti, imti be atlygio tai, ką sukuria kiti, prieš tų kūrėjų valią.