RSS

Surinkti turinį

Citata



Kadangi visi aplinkui netenkina Šapranausko įgeidžių, ką kalbėt, kad jis jūsų reikalavimus patenkintų.

"Jei valstybė žmogui neturi atsakomybės, ką jau kalbėti apie žmogaus atsakomybę".


Apie mus

Shake your būtį! "Uroboras" yra krikdemiškas laikraštis apie menininkus, sportininkus ir jų darbus.

Pasiekti redaktorių Karolį Jachimavičių galite paštu: "karolis *etta* uroboras *taškas* lt"

arba mob. tel. nr. +370-610-07086.

2 diena. Nieko nežiūrėjimo diena

Tie žmonės gali teisintis ir juos galima suprasti, bet ne užjausti – mes pasitikime festivalio organizatorių skoniu, todėl ir imame bilietus urmu, užkemšame visą eilę ir skubančius priverčiame dainuoti baimę ir paniką savanaudiškais makiaveliškais tikslais sėjančią seną pankų dainą „Gaistras kolidoriuj“.

Čia aš toks išradingas. Negaliu ramiai žiūrėti į tokį kultūrinį konsumerizmą, kur nutraukyti paskutiniai likę vartotojo saitai su filmu, ryšys su nekantriu išsipildančio lūkesčio laukimu, kai santykis su kinu išreiškiamas ne per nebylų ir medijuotą režisieriaus ryšį su filmo recipientu, o per visą festivalio kaip miesčioniškumo išsipildymo idėją. Dėti į krepšelį!

Randu draugų ir Turkijoje, kurios iki galo dar nesureguliavo ES direktyvos, ir XXI a. jie tokiuose filmuose kaip “Trys beždžionės” nagrinėja savitarpio pagalbos ir moralinės dilemos klausimus: padėti partrenktam žmogui, ar jį palikti, atsedėti už boso nusikaltimą, ar ne, permiegoti su tuo bosu, kol vyras sėdi, ar ne. Iš esmės tai yra lėkštas filmas, todėl atsiprašau visų ir tų, kuriuos raginau nepražiūrėti pernykščio Kanų festivalio laureate Nuri Ceylano darbo, užsimiršau, kaip tie prancūzai mėgsta viską, kas multikultūriška (suprasti, iš kokio nors pasaulio užkampio, kur yra smagios, revoliucijai imlios neteisybės).

Lėkštas filmas, tai tikra muilo tragedija, kur neprasibrauna nei vienas saulės spindulys, užtat lėtuose apsisukimuose ir stambiuose planuose yra daugybė erdvės pasireikšti aktoriniam meistriškumui. Neišsakyta dramoje susipynusios šeimos kančios priežastis - kičišku vaiduokliu pasirodantis kadaise nuskendęs mažasis brolis – atveria naują siužeto klodą, tačiau joks čia menas. Ši neišpildyta galimybė, tyčia paliktas kabliukas savai interpretacijai (a hooker, that’s what it is!) neprimena realaus gyvenimo, kiek vargstanti šeima besitrainiotų mažoj daugiabučio virtuvėj.

Filmų vertimai – sena ir negyjanti mano žaizda. Dar neseniai žiūrėjau, kaip blokbastery „The International“ Skandinavijos šalis Swiss virto „Švedija“, vakar tik po seanso sužinojau, kad filmo De Ofrivilliga vertimas turėtų būti ne „Atsitiktinumai“, o „Nesavanoriškai“. Per tokias klaidas sėdi laukdamas, kada tie 10 skirtingų vojeristinių siužetų susipins į vieną, kad ir avariją, ar deimantą ryjantį šunį, o gauni... Skandinaviško kino pagal geriausias tradicijas, kur pasakos ir vaizduotės pliūpsniai koncentracijos lageriai, o smalsi socialistinė kamera peeping out iš po stalo, iš po sijono ir visada moko: niekas nėra teisus ir nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.

aisteIšduos.

Nieko gero, kai spoilerių pavojai tyko už kiekvieno „Kino pavasario“ kampo. Gražiausios Lietuvos aktorės rinkimų biuletenius nešiojanti Aistė papasakos, kad iki „Kino pavasario“ geras matytas filmas buvo „Paradise Now“, per praeitus metus ji aplankė Izraelį, kur matė ir jūsų lankomą „Citrinmedį“ ir pridurs, kad nieko ten gero, nes pabaigą sugadina meilės linija.

Tarp bravūriško Izraelio gynybos ministro namų ir Vakarų Kranto pusėje gyvenančios našlės ūkininkės stovintis „Citrinmedis“ – visai šeimai nuo 14 metų malonus filmas. Vienas ant kito dantį griežiantys palestiniečiai ir izraeliečiai tai daro meiliai, o jeigu abejoja ar susimąsto, tai daro atsukę veidą į saulę ir atstatę vėjui krūtines. Izraeliečiai iš tikrųjų yra geri, tik jų anonimiškos beveidės ir aktoriais neatstovaujamos slaptosios tarnybos blogos, palestiniečiai apskritai yra geri ir net šiek tiek geresni už izraeliečius. Karas yra beprasmis, o mes turėtumėm būti vienas kitam atlaidesni ir daugiau galvoti apie individą.

Dažnai jis pamirštas ir apleistas, neturintis priėjimo prie „Kino pavasario“ išteklių, kaip kairėje matoma Aneta, kuri į festivalį, nei į lietuviškus jo filmus neis, kadangi neturi pinigų ir pažįstamų, kurie jai gautų pakvietimų ar bilietų. Tuo tarpu dešinėje matoma Elena yra šiek tiek pralenkusi „Kino pavasarį“, kadangi iš paskutinių gerų matytų ima vardinti Niu Jorko avangardą, kuris jūsų ūkvedžiui nėra girdėtas, turbūt todėl jam atrodo labai geras.

aneta_elena"Kino pavasaris" kartais nervina.

Toks tas įsibegėjantis „Kino pavasaris“ – nutraukiantis natūralius blatinius santykius, unifikuojantis filmus į vieną kategoriją, kartais švediškas. Todėl šią dieną skelbiu „Nieko nežiūrėjimo diena“. Tik dar pažiūrėsiu „Bilietą į rojų“, nes tai dokumentika apie seksualiai nepatenkintus danus, ir suomių suicidinę dramą „Thomas“, nes žudytis ekologiška.

Apklausos

Lietuvos gyventojau, kas jums svarbiau? Kurį labiau palaikot?:

Komentaras

Lietuvoje intelektinės nuosavybės vagys ruošiasi kurti "Piratų partiją". Piratavimu yra vadinamos intelektinės nuosavybės vagystės, tad jau pavadinime pasakyta, koks yra jų tikslas - vogti, imti be atlygio tai, ką sukuria kiti, prieš tų kūrėjų valią.