Nuo Lisabonos iki Vilniaus, nuo Grigiškių iki Kalifornijos egzistuoja nusistatymai prieš kitokios odos spalvos žmones. Rasizmas vis dar yra problema. Amerikoje vis dar skaičiuoja, kiek rajone, mieste ar valstijoje gyvena kažkokios odos spalvos žmonių. Skirsto rasėm. Rasizmu užsiima. Lietuvoje kolega konservatorius pyksta, kad Makedonijos krepšinio rinktinėj žaidžia juodaodis. "Pilna juočkių", sako. Ne dėl natūralizavimo skundžias, dėl spalvos. Ir vienišas mano balsas - ei, tai blogai.

Kažkam tokia odos spalva labai neįprasta, todėl tas kitas iš baimės - paklaust, pasakyt, paliest - užsisklendžia. Ir tada užsklęstoje spintoje pradeda gimti demonai, projektuoja žmogus žinomus stereotipus, gerus ar blogus... Pats su rasizmo komplikacijom susidūriau būdamas 17-os, kai stovykloje Londone, šalia manęs, auklėtojo ir poros jo draugų iš Ganos, sėdėjęs Aleksandras iš Vilniaus pradėjo kalbėti apie tų ganiečių odos spalvą, lyginti ją su Michaelo Jordano. Vienas nuleidęs galvą juokėsi, kitas užvertęs galvą dūsavo ir pyko. Nežinojau, ką pasakyt, ir sumišęs pasišalinau.

Ar to Aleksandro kalbos buvo rasistiškos? Nemanau. Tiesiog tas antrasis was being black, žmogum, su kultūrinėm nuostatom, aukos vaidmeniu ir taip toliau. Bet ką aš žinojau. Norėjau, kad visi sutartų.

Tate'o Tayloro filme Tarnaitė (The Help) veiksmas vyksta 60-ųjų Misisipėje, pasirodo, tais laikais pačioje rasistiškiausioje valstijoje visoje sąjungoje. Juodaodžiams negalima liesti baltaodžių, naudotis tomis pačiomis knygomis, autobusais, už tai, kad tarnaitė naudojasi tuo pačiu tualetu, ji išmetama iš darbo. Miesčioniška, ydingiausia veikėja Hilly, inicijuojanti griežtesnę segregaciją, žeria: "Visi atskirai, visi lygūs".

Visą neteisybę apsiima aprašyti pradedanti rašytoja Skeeter. Ją taip pat užaugino juodaodė moteris, o motina ją atleido. Vaidmuo nesudėtingas, bendravimo su kita lytim mažai, bet Emmos Stone talentas vis tiek šviečia. Vyrų apskritai filme mažai, veikia rašytoja, jos draugės ir pažįstamos, motina, tarnaitės, tėvas pasirodo kur ne kur, bernas trijose scenose, mušamos tarnaitės vyras tik girdisi už kadro. Toks romanas, turbūt.

Būtent dėl tokios ribos, bandymo pozityviai išryškinti žmogiškumą, protu iššaukti besiaukojančios rašytojos (Skeeter aprašoma tarnaitė Aibileen (Viola Davis) pirmą kartą savo namuose priima baltaodį, už knygos rašymą Skeeter gali patekti į kalėjimą) veiksmų svorį, filmas yra kiek statiškas. Veikėjai ryškūs, tačiau vietom nesisuka. Ar tikrai visi juodaodžiai nebuvo susitaikę su esama padėtimi? Iš kitos pusės - rasizmas atsiranda, kai apie jį kalbi. Bet jei problema yra, o ji vis dar yra, nekalbėt irgi neįmanoma. Todėl man turbūt dar ne kartą teks įrodinėti, kad odos spalva tavęs nepadaro geresniu krepšininku, o žmogus lengvai perima kultūrą ir joje kuria, kad nei fiziniai, nei kultūriniai stereotipai neturi pagrindo. O tuo tarpu Amerikoj net maistą įmanoma priskirt prie rasinių bruožų. Vištieną, pvz., kurią kepa ugningoji Minny.

Mylėkim vieni kitus.

Vertėjų perlai: Skeeter gavo darbą, jos draugė klausia, ar kas galėjo pasielgti taip kvailai, kad jos nepriimtų, vertėjas verčia "Kvailas tavo poelgis". Tik lietuviškai kalbantis žiūrovas siužetą jau supranta kitaip - vietoj prisiverstinio mandagumo susidaro įspūdį apie atvirą priešiškumą.

The Help Lietuvos kino teatruose nuo spalio 14 d.