Linkiu jums viso ko geriausio. 

Pastaruoju metu nuraibuliavo laikraščių puslapiai po istoriko Bernardo Gailiaus kalbų, kurios kupinos keistų įsivaizdavimų ir ketvirtojo dviračio atėjimo.

Pvz.:

Politikos filosofas Carlas Schmittas kartą taikliai pastebėjo, kad keičiantis epochoms žmones ištinka visiškai nauji iššūkiai.

Politikos filosofas Carlas Schmittas atrado, kad kaip nauja diena, taip naujos problemos - tai čiaupas bėga, tai tinkas byra, tai naujovišką domofoną laiptinėj įrengė, reikia mokytis, kaip naudotis, internete žmonės vagia, keli ačkarykai gali kompiuterinėm atakom valstybę išbalansuot. Pasaulis juda kiekvieną dieną! Atradimas - dalykai vyksta!

Gailius bando gelti konservatoriams, kad jie globotų pašalpas:

Šiuolaikinės Europos nerimas turbūt slepia visai kitą problemą. Jau kuris laikas akivaizdu, kad žemyno politinis veidas neatitinka gyvenimo tikrovės.

Kokius darbininkus gina socialdemokratai? Kokias tradicijas saugo prieš socialinės gerovės valstybės papročius vis atviriau protestuojantys konservatoriai?

Bet kokių tradicijų saugojimas yra stagnacija ir veda į totalitarizmą. Ar mums reikia saugoti ir rasistines Europos tradicijas? Ir tarpukario diktatūros tradicijas? Ir tradicijas neleisti moterims dalyvauti politikoje? Mirties bausmės tradiciją? Visos tai tradicijos!

Irgi nesutinku, kad...

Dauguma partijų, apibūdinamų kaip „kraštutinės dešiniosios“, iš tikrųjų nėra nei kraštutinės, nei dešiniosios.

Jos pirmiausia yra tautinės ir rūpinasi, kaip supranta, savo tautos išdidumu. Aiškiausiai tai atskleidžia ne tiek jų nuostatos prieš imigrantus, kiek pabrėžiamas euroskepticizmas. Šio tipo partijos jau veikia Prancūzijoje, Olandijoje, Vengrijoje ir kitose Europos šalyse. 

Tautiškumas pirmiau yra pasirūpinimas savo aplinka, kadangi visų pasaulyje nepamaitinsi. Jokiu būdu ne užsimerkimas prieš kaimyno ydas - kadangi esi lietuvis, tai nesvarbu, gerai darai ar blogai. Aš lietuvis, todėl aš geras. Tai ir yra nacizmas. Būti lietuviu nėra vertybė. Vertybė yra padėti kitam lietuviui. Ir rusui, lenkui, žydui, čigonui. Ir tokia pagalba yra nacionalizmas. Nacionalizmas - tai tik kitas bendruomeniškumo pavadinimas. Lietuvių bendruomenė, tuo metu vadinta tauta, įkūrė Lietuvos Respubliką. Ach, kaip švelniai ir priimtinai jums, reaguojančiam tik į raktinius žodžius skamba, ar ne?

Dar nusikalba:

Todėl tautininkai-krikščionys yra tik mūsų laikams būdingi personažai. Jų ateitis visiškai neaiški.

Toli šitam teiginiui prieštaraujančių pavyzdžių ieškoti nereikia: kad ir parlamentinėj tarpukario Lietuvoj, kol Smetona valdžios nebuvo užgrobęs, tautininkai ir krikdemai su Bažnyčia ėjo kartu. Ir kitose šalyse Bažnyčia dažniausiai ėjo ir eina su valdžia. Nuo pat viduramžių, kai karaliai nors ir pjovės su popiežiais, kad būtų nuo Dievo. Kol dėl turto nepradeda pjautis, tol valdžia su bažnyčia yra kartu. Nieko naujo!

Dar toliau Gailius pradeda varyt "nenuginčijamas, nes užsienietis" argumentą:

Davidas Cameronas neseniai pareiškė sieksiąs įteisinti gėjų santuokas ne nepaisant to, kad yra konservatorius, o todėl, kad yra konservatorius.

Na, tai kur dingo jūsų, Gailiau, pasvarstymai, ar vyro ir moters prigimtis vienas kitam yra saugotina tradicija, ar ne? Iš kur tas impulsas judėti, kodėl mus vienus prie kitų traukia ir kaip atsiranda tas homoseksualumas? 

Ir galiausiai jis baigia atradimu, kad ateitis yra neaiški ir negali žinoti, kas bus rytoj, viskas Dievo rankose:

Tokiu žvilgsniu žvelgiant į vis labiau kunkuliuoti pradedantį Europos politinį katilą aiškėja tik viena: artimiausiu metu čia bus daugiau politikos. Vadinasi, Europai reikės asmenybių. Keistuolių, ekscentrikų, pranašų ir valstybininkų, o ne pilkų biurokratų. Nuobodoms ir nuoboduliui galas. Mūsų laukia kvapą gniaužiantys nuotykiai ir iššūkiai. Tokie, apie kurių egzistavimą iki šiol net nenutuokėme.

Ir kaip tu, žmogau, gali nutuokti apie nuotykio egzistavimą, jeigu jis dar neįvyko. Egzistuoja tik jau įvykę dalykiai, o ir pats nuotykis būna nuotykiu, tik kol vyksta dabar. Gali nebent papasakot istoriją apie kažkada nutikusį nuotykį.