Eva slepiasi nuo mamos, kurios vaiką nužudė Kevinas. 

Vakar man pagaliau pavyko pamatyti prievartautojo Romano Polanskio filmą „Skerdynės“. „Kino pavasaris“, turbūt iš siekio pavadinimą padaryti kuo mažiau susietą su veiksmo filmais, išvertė kivirču. Dar arbatėliškiau ir miesčioniškiau būtų jį verst „Nesutarimu“, o intelektualines aukštumas būtų galima pasiekt su „Diskusija“.

Nuostabi istorija tos Yasminos Rezos „Skerdynės“. Japių šeima, kurių vaikas pagaliu išmušė dantis hipių šeimos vaikui, apsilanko pas pastarąją, kad siektų ir pasiektų taikos ir tvarkos. Iš pradžių nusiteikę sumokėti draudimą už dantis, japiai vis labiau stengiasi sūnaus nusikaltimą sušvelninti, o hipiai (na, tik motina toje šeimoje hipė, vyras – jai dažniausiai pritariantis namų apyvokos reikmenų pardavėjas) vis atviriau kaltina, kol galiausiai visi išsivemia visomis prasmėmis.

Toks sutrumpintas variantas, tačiau tose aštuoniasdešimtyje minučių yra dinamikos kelioms valandoms, kadangi svarstyklės svyra tai į vieną, tai į kitą pusę, o kiekvienas personažas pasirodo tiek iš geros, tiek iš blogos pusės. Kate Winslet japė Nancy yra ir mamiška, ir šliundriška, jos vyras Alanas (Christopheris Waltzas) – ir arogantiškas bei ciniškas, ir diplomatiškas bei intelektualus, Jodie Foster hipė Penelope – ir pakanti, ir isteriška, o jos vyras Michaelas (Johnas C.Reilly) – ir palaikantis, ir besityčiojantis. Poros susipyksta ne vien viena su kita, bet ir tarpusavyje, o scenarijus taip supjaustytas, kad visa tai vyksta vienodu ritmu.

Veiksmas vyksta viename bute, tačiau Polanskis sugebėjo jį taip sufilmuoti, kad jis neatrodytų, kaip filmuotas teatro spektaklis. Tiesa, veiksmas vyksta keturiose patalpose – svetainėj, virtuvėj, vonioj ir koridoriuj. Ir veikėjai daug vaikšto.

Labiau už viliojančią ir savo elegancija besimėgaujančia Kate Winslet čia įsimena Jodie Foster, kuri išspaudžia bobiškumą, isteriškumą ir pretenzingumą (tas jai labai tinka prie jos santūrių lūpų) su tokia jėga, kad išryškėja jos veido vena, einanti nuo viršugalvio, per tarpuragę iki žando. Aš tokių gyslų nematęs. Čia jos didžiausia įtampa. Pas Winslet kaklas labai gyslotas, turbūt daug rėkia. Bjauri čia Foster, manau, buvo laiminga čia vaidindama ir rasdama sau naujų kampų.

Michaelo Winterbottomo „Trišnoje“ pagal Thomas Hardy romaną naivūs vakariečiai gali sužinoti, kad you don't fuck an Indian girl in the ass. Trishna yra indė, daugiavaikio beraščio tėvo dukra gražuolė, kuri eidama gatve sutinka turtingą, anglizuotą, kaip ji sako „gorgeous“ indą vaikiną ir tarp jų prasideda santykiai, prasideda dviejų kultūrų dialogas su vis pakurstoma viltimi, kad tas dialogas gali įvykti, tačiau galiausiai nemalonu žiūrėti, kaip jie mylisi.

Per visą filmą esame supažindanami su ta ekonomine jėgaine Indija. Pradeda Winterbottomas ryškiai, nuo žolę rūkančių modernių jaunuolių, o paskui leisdamas Kasabian fone jų lekiančių su džipu. Iškart sužinai, kad Indijoje gali greitai nusivilti ir ne viskas ten džiunglėmis ir šventyklomis klota.

Tarp meilės rimų – krūva kruopščiai prirankiotų skurdžios ir chaotiškos Indijos vaizdų. Sėja žmonės, pjauna, eina nenustatyta kryptimi tarp šiukšlių, burzgia gatvių chaose ir kai pabaigoje Trishnos mažas brolis stovi tarp mokinių ir jie visi paskandavę „Tėve mūsų“, suskanduoja ir priesaiką Indijai, žinai, kad pamatei Indiją ir kad ji konservatyvi.

Lemiamas spoileris. Trishna papjauna savo buvusį mylimąjį. Nors atrodė, kad jis nieko blogo nedarė, viskas pagal vakarietiškas tradicijas. Jis, paveldėjęs viešbutį iš tėvo, dabar jo savininkas, rytais sulaukdavo jos, tarnaitės, ir jie užsiimdavo dauginimusi. Prieš lemiamą analinį seksą jis reikalavo jos pašokt - „Mes juk švenčiam“. Vakaruose tai nesukeltų didelio merginos pasipiktinimo, tačiau Indijoje Jay'us gavo peilį į pilvą.

Daugybę kartų ekranizuotame Emily Bronte romane „Wuthering Heights“ („Vėtrų kalnas“, nes „heights“ yra kalnas), režisierė Andrea Arnold veikėjui Heatchliffui, iš gatvės į namus XIX a. Anglijos kaime partemptam užsieniečiui, paėmė vaidint tamsiaodį Jamesą Howsoną. Juokinga, kad po filmo Howsonas buvo teisiamas už savo draugės užpuolimą su rasistiniais įžeidinėjimais. Ir „Wuthering Heights“ jo personažas yra šiek tiek nepilno proto, pirmiau kažką padaro, o tik paskui pajaučia impulsą. Kas nors nepatinka – stumia, trenkia, spiria koja.

Tai pavertė Arnold romantišką meilės istoriją „Wuthering Heights“ apmąstymu apie ksenofobiją. Šeimos, kurios tėvas Heatchcliffą priglaudė, vyriausias brolis su malonumu švaistosi nigeriais ir ieško progų, kaip dar kartą apspardyti tą juoduką, randuota nugara. Heathcliffas greitai susidraugauja su jaunėle Kate, kuri jį gina, tačiau mirus tėvui ir broliui dar labiau Heathcliffą užspaudus, nenori „tiek žemintis“. Nors jį myli, išteka už turtingesnio.

Beprotiška, todėl kvaila (romantiška) meilės istorija (nieko gražaus lavonų dulkinime) nufilmuota su britišku kino meno supratimu, kur kamera yra tokia natūralistinė, kaip tos dulkės ant jūsų grindų. Labai tinka Howsono lakoniškai kalbai ir grubiam elgesiui. Filmavo operatorius nykiojo Anglijos kraštovaizdžio gėlytę, vabaliuką, šakelę, fokusavo, išfokusavo, kreivai laikė į aktoriaus veidą nukreiptą kamerą ir gavo pernai apdovanojimą Venecijoje už geriausią kinematografiją, o žiūrovas sužinojo, kad its tof fo ze niūkamers.

Lynne Ramsay filme „We need to talk about Kevin“ Kevinas yra motinos meilės mažai patyręs, o tėvo lepintas paauglys, kuris surengia skerdynes savo mokykloje. Filmas pasakoja apie jo motiną (Tilda Swinton), kuri graužia save dėl to, ką jis padarė, ir ją graužia aukų artimieji. Kažkodėl neišsikelia iš to miesto, kuriame gyveno.

Gyvena ji užgauliojama, mažame, skurdžiame namelyje, kuris per Helovyną apipilamas raudonais dažais, ir kol ji juos valo, lygiagrečiai rodoma istorija, kaip Kevinas buvo suplanuotas, gimė ir augo - motina (Eva) labai nežinojo, ką su tuo kūdikiu daryt, ir sakė jam, kad jeigu jis nebūtų gimęs, ji dabar keliautų. Vėliau Kevinas, siekdamas dėmesio, dažais išvarys Evos ką tik žemėlapiais išklijuotą kambarį. Nepavyko jai išauginti padoraus piliečio, bet pilietis visada turi ir savo valią. Nepamirškit to, braidžiodami po psichoanalitinį bulšitą.

Ramsay daugybe įvairių stilių lipdo šį pasakojimą, tikrai atidžiai ir meistriškai jį pateikia, tačiau Lionel Shriver romano ydingas požiūris atsiskleidžia iš vaizdavimo tos kelionių agentūros, į kurią ateina dirbti Eva po žudynių. Kaip ten nyku, kokie visi kaimiečiai, o lyg to nykumo dar neužtektų, ant sienos parašyta „Inspire“. Kaip galima tokiame darbe dirbti? Kaip galima nekaltinti savęs dėl sūnaus beprotybės? Juk dar pati jam skaitei Robiną Hudą, iš to jis pasigavo lankus ir su lanku mokykloje šaudė.

Ir tas gražuolis Kevinas (Ezra Milleris) nepanašus į psichopatą. Šypsosi ciniškai, tačiau ne maniakiškai ir ne depresuotai. Nei tarp jo tėvų yra konfliktų. Atrodo normalus paauglys.

Kaip Tilda Swinton vėl atrodo labai gera aktorė, atrodo, kad visur tinka. Kaip jai tai pavyksta? Ji turbūt tiesiog nelaužo savęs. Just another day in the office. Reikės paklaust, kai sutiksiu.