Dešinėj kamputy matos Modės sodyba, kurią jis paveldėjo iš senelės. 

Buvo pirma mano diena žurfake, kai pirmą kartą pamačiau Modestą Vaišnorą. Buvau ką tik susipažinęs ilgus plaukus devėjusiu Romanu Salimovu, tai reiškė, kad rokenrolo dvasia gali šitose vietose gyventi, ir visa pirmakursių govėra traukė kažkur pavalgyti ar atsigaivinti. Plikai skusta Modės galva siūbavo virš būrelio ir jo veidas man pasirodė toks atšiaurus kaip visas šaltis, kurį turėjo iškentėti ištremtieji į Sibirą. „Tik forsų čia betrūko“, pagalvojau.

Paskui mes tą veidą daužydavom 6 Niujorko barake, nes būdavo juokinga, kaip galima taip ilgai žmogų mušt ir jis vis tiek nepabunda, nesvarbu, gėręs ar negėręs. Tada dar nežinojom apie jo širdį. Atrodė, kad kiekvienas išsiropštimas iš lovos jam kaip maratonas. Atsikėlęs mėgdavo atsistot su Salimovu į dvikovą ir trankyt vienas kitam per veidus, kuris greičiau neišlaikys. Negailestingumas kvailybei, puikybei ir išskydimui mums buvo geras bruožas. Romantiškumas ir išėjimas moterims pažadų dalint buvo vadinamas kanklėmis ir smerkiamas.

Būtent tokių išskydimų yra daugiausiai Modės kūryboje, kuri surinkta į praeitą rugsėjį išleistą jo kūrybos knygą „Rudens kelias pas mane“. Aš agitavau, kad į ją būtų surinkta visa aukštaūgio kūryba – ir intelektualusis „Spaudos teatras“, ir jo pagiringi laiškai į mūsų žurnalistų kompanijos grūpsą, ir reklamos, ir stendapai. Tačiau jo mama, Birutė, norėjo pabrėžti, kad Modestas turėjo „kitą pusę“. „Daugelis jį pažinojo kaip humoristą, tačiau tik nedaugelis kaip brandžios kūrybos žmogų“, skelbia pirmasis sakinys knygos anotacijoj. Vis dar manau, kad geriausiai jo biografija atsiskleistų per visą jo kūrybą – tiek per kankles, kurių pilna ši knyga, tiek per jo mėgstamas dainas: per hitą „Kas ta smegma, kas ta smegma, klausia visi,// Kas ta smegma, kas ta smegma, klausia visi. // Smeeegma, tai tokis daiktas, kurį palaižęs, susiraukai“, šlagerį „Tegu miega visi su visais, tegu miega kas nori su kuo“ (ši vėliau buvo tyliai adaptuota dviprasmiškai „Bitės“ reklamai „Visi su visais“) bei čiastuškei „Orale!, anale!,// ir vaginą paprastą...“.

Ne visai tai, kuo mamos linkusios didžiuotis, bet tiesa. Jis mėgo būti eksplicityvus ir jei rasdavo angą įžeidimui, ja pasinaudodavo.

„Kanklės“ nereiškė mizoginijos, neapykantos moterims. „Kanklės“ reiškė eskapizmą ir romantizmo kritiką, svaigimą ir nupušimą. Mes nesišvaistydavom šūkiais „bros before hoes“, chebra pirmiau, mergos paskiau, turėjom vienintelį reikalavimą vienas kitam - „čia ir dabar“. Kai aš vienam vakarėly nulūžau, beaiškindamas, kad būdvardžiai yra menki žodžiai, šakėm ant vandens rašyti ir objektyvūs yra tik spalvas žymintys būdvardžiai, Modė, Mindžius Biliauskas ir Romanas statė mane prie sienos, ir mušė be gailesčio.

Šešerius ar septynerius metus tęsėsi jo pasikankliavimai su Laura Dabulyte, kartais pereidavę tiesiog į draskymąsi. Daug laiškų jai ir apie ją į šią knygą sudėta. Dažnai sunkiai ar visai nesuprantamų, beveik baltom eilėm parašytų. Kadangi žinau daug įvykių, vietom galima suprasti, kas slypi po tuo išforsuotu vaizdingumu, tačiau jeigu jūs nesat miegojęs su juo vienoj lovoj, kažką pagauti būtų labai sunku. Na, galbūt suprastumėt, kad Modė turėjo romantiško rašytojo įsivaizdavimą, stengėsi prisilaužti prie įvaizdžio rašytojo, kurį nuo moters apima įkvėpimas ir jis tada duoda. Galbūt jis tai darė todėl, kad jo talentą vaikystėj pastebėjęs mokytojas, vertė jį rašyti. Tad jis dažnai atsisėsdavo ir spausdavo. Ir didžiąją dalį to, ką jis sukanklino, jums būtų sunku ištverti. Pezalai.

Vienintelis jo prozinėje lyrikoje atsiskleidžiantis aiškus motyvas, mano kiek pražiūrėtas jam gyvam esant, yra vyriškumo paieškos. Nuo paauglystės iki mirties kartojasi, kad vyras turi būti stiprus, neužtenka tiesiog būti, kad įrodytum esąs vyras turi būti stiprus, turi duoti į snukį, apginti merginą, jeigu nereikia jos apginti, ieškoti progų tai padaryti. Ir nuolatinės dvejonės – o gal aš gėjus? Nieko nėra gėjiškiau nei įrodinėti, kad esi vyras. Arba esi vyras, arba esi moteris, pažiūrėk sau tarp kojų, jei kyla abejonės.

Didžioji dalis knygos yra kanklės, tačiau parinkta ir kūrinių, kuriuose jo talentas šviečia. Skaičiau jo kūrinį „Mirsiu ketvirtą valandą ryto“. Vidurys knygos buvo, jau nieko gero nesitikėjau, bet matau, kad kabina. Kažkokie pasakojimai apie jo tranzavimą per Lietuvą. Galvojau, kad iš studentavimo laikų, pasirodo, dar iš mokyklos. Už tą „prozą“, kuri turbūt yra reportažas (jeigu neišgalvota), jis gavo Katiliškio premiją. Ne be reikalo.

„Laiškai nuo dirvožemio“ - paskutinis jo rimtesnis darbas. Rašytas „Verslo klasei“ jis yra elito klasė. Savo rišlumu, puikiu ritmu, vietoje parinktomis puikiomis retorinėmis priemonėmis ir puikia pabaiga, šlovinančia ne kankles, o gyvenimą.

Tačiau žmonės iš šalies, pamatę mano tokią poetišką „weltschmerzišką“ eiseną, turbūt pamanytų, koks gilus esu. Koks romantiškas.

Turbūt kuriu eilėraštį. O aš vaikštau po savo valdas sunėręs rankas ir mąstau: „Kaip mielai dabar sukirsčiau bigmaką“.

Šitie du rašiniai yra tikra jo kūryba, kuria jis pasakojo pasauliui, o ne mistifikavosi ir bandė pasislėpti. Tokia, kuria tryško Vilniuje.

Skaitydamas „Rudens kelią pas mane“ vis rasdavau rašytojiško ir dramaturgiško žargono. Žinojau, kad mokykloje jis vaidino ir rašė pjeses, tačiau nieko gero iš jų nesitikėjau. Maniau, kad tas žargonas – tik pižonimasis. Tačiau perskaitęs dvi jo pjeses, po vienos buvau maloniai nustebęs. Tai buvo tikra jo aistra. „Už lango lis lietus“ - tokia, kokias jis improvizuodavo per šventes sodyboje. Su metafizika, grubiais merginimaisis, tiesmuka kalba ir juoku absurdo akivaizdoje.

Mes, Lietuva, praradom, gerą gyvenimo gyventoją. Po pirmos operacijos gydytojai jam uždraudė gert, rūkyt ir nešiot daiktus, sunkesnius nei 3 kg. Į ligoninę jis pateko, kai sublogavo važiuodamas namo po kelių bokalų. Už ligoninės ribų aš jį paskutinį kartą mačiau po samagoninių pas Jursevičių. Mes jo nestabdėm, jis taip norėjo. Primindavom, tačiau su kuoka nesivaikydavom.

Jau švito ir mes po tų samagoninių išsilaipinom kažkokiam Vilniaus priemiesty, kur gyveno Modės simpatija. Kai jis stovėjo šalia jos, aš jo veide pamačiau giedrą, o balse skambėjo muzika. Per praeitus bandymus pradėti santykius, jis į kokius nors merginos skepsius atsikirtinėdavo „Jei nori, tai eik ir piskis“. Tą rytą jis atrodė geras ir norįs gero. Mačiau jį tokį pirmą kartą. Užsivyliau, kad po ilgų kanklinimųsi jis susitvarkys. Nespėjo. Pritrūko jėgų.