Prieš priimdami į pikantišką darbą samdytojai apžiūrėjo, ar Lucy turi tatuiruočių. 

„Kam statyti rimeiką, jeigu gali pamatyti originalą?“, retoriškai klausė originaliojo „Mergina su drakono tatuiruote“ režisierius Nielsas Ardenas Oplevas. Gera pastaba – amerikietiška versija nėra interpretacija, tiesiog beveik pažodinis rimeikas su kitais veidais ir interjerais. Amerikiečiai norėjo, kad jų Europa būtų amerikietiška, titrų jie neskaitys, geriau žiūrės filmą, kur angliškai kalbantys veikėjai skaito švediškus užrašus ir iškart vers juos į švedų kalbą, nes tokio natūralizmo labai reikia, kad įsijaustum į trilerio siužetą.

Kas nematėt originalo, tai galiu papasakot, jog tai istorija apie žurnalistą, kuris nuteisiamas daug pinigų dėl šmeižto, ir jį pasikviečia senos ir turtingos šeimos dėdė ištirti keturiasdešimties metų žmogžudystę. „Jums teks daug bendrauti su baisia kompanija - psichais, šykštuoliais, chuliganais – su mano šeima“, sako. Nes žudikas neva gyvas. Viduryje filmo žurnalistas susitiks su jį sekusia hakere su drakono tatuiruote (hakina per Windowsus, ha), ir jie susivieniję kartu imsis atrišinėti bylos mazgus ir ras visai ką kitą, nei ieškojo.

Gerai sukalta istorija, naujoji režisuota kviestinio legendariaus Davido Fincherio, kuris filmą pradeda savo stilium, kompiuteriniais makrofotografiniais efektais su Trento Reznoro muzika. Euro, Fincheris ir Reznoras – can't get any cooler, ar ne? Kiekvienas Niujorko hipsteris gali užšalt nuo tokio derinio.

Tai istorija gera, bet labiausiai man joje patiko, kaip scenaristas ar knygos autorius sugeba įkalt į galvą vardus, pavardes ir ryšius. Dažniausiai turi sekt labai atidžiai, tačiau čia kažkokia senovės rusų sistema nuotraukos ir pareigos taip išdėliojami ir pakartojami, kad gali suprast vėpsodamas.

Nežinia, ar istorija taip įsimintų, jeigu joje nebūtų liūdnai pagarsėjusios išprievartavimo ir keršto už jį scenų, kur Lisbeth Salander įkiša diedui į šikną kažkokį metaldildį ir dar koja paspiria ir kitokių pikantiškų detalių pridaro, kurios sukeltų daug džiaugsmo kriminalų skyriams Lietuvoje. Vienas žiūrovas tai negalėjo žiūrėti, ėjo į salės koridorių, tai plojo. „Expel evil with evil“, sako krikščioniškas šūkis ant plakato. Jei gavai į šikną, duok atgal. Kas būtų visokie „Antikristai“, jeigu ten genitalijų nežalotų?

Rooney Mara, pagrindinio vaidmens atlikėja, giriama už vaidybą. Na, taip gerai ji vaidina, tačiau didžiausią įspūdį man paliko Joely Richardson, kurios apatiniai vokai virpėjo, kai ji pasakojo apie seksualinę prievartą. Aš taip turbūt nepadaryčiau. Matau, ne vienam Auksiniam gaubliui nominuota už „Nip/tuck“.

Švedijoj gražu ir šiek tiek įdomu pamatyt jų interpretaciją dėl dalyvavimo nacizme (soc.nacionalizme, tiksliau nei aš rašė vertėjas) ir požiūrį į turtingus žmones.

Geras filmas, gražus filmas, smagus pasakojimo tempas ir būdas, gera vaidyba, todėl geras trileris. Bet jam trūksta gaivumo.

Praeitą savaitgalį taip pat pradėjo rodyti australės rašytojos ir režisierės Julios Leigh „Sleeping Beauty“ su Emily Browning pagrindiniame ir sunkiame vaidmenyje.

„Young, dumb and full of cum“ būtų taip pat visai tikslus pavadinimas. Browning vaidina paiką studentę Lucy, kuri dirba kavos pilstytoja, kažką studijuoja, kartais prarija narkotikų arba zondą į skrandį, kad užsidirbtų papildomą dolerį. Turi vaikiną, labai narkomaną, kuris kartu nevaro, bet varo taip smarkiai, kad ji verkia. Beieškodama pinigų paskambina pagal skelbimą ir išgirdusi klausimų apie figūrą visai nesutrinka, sako „ačiū“, „viso gero“. Įsidarbina pusnuoge padavėja. Gavusi pirmą didelį atlyginimą tiek apstulbsta, kad vieną banknotą tiesiog sudegina.

Pasakojimas išdėstytas be muzikos, ilgais kadrais be mandrų kameros kampų ir kartais labai gerai suvaidintas – tiek Browning virpėjimai, kai ji laukia bučinio iš to savo narkomaniško vaikino, tiek to narkomaniško vaikino (Ewen Leslie) graudenimas „va, tuoj mirsiu“. Sėdi jie, žiūri laidas apie florą ir fauną, jis ką tik pasakė, kad ruošias mirt, ir gūdžiu balsu pasakoja apie ekrane rodomas sterblines peles. Kad ji jo balso paklausytų. Manau, režisierė protinga ir tokia buvo jos intencija.

Nieko toks, nepakenktų jums. Nors pabaiga – piktdžiugiškas moralas, tačiau pastatytas visai gerai.