Trakų gatvėje kokias šešias savaites veikia baras vyrišku pavadinimu "Marsas". Mažas kaip meilės kiekis Vilniaus gatvėse, įsikūrė tose pačiose patalpose kaip baimingą pagarbą prabangai ir bordelių tarnautojoms turėjusi kelti vyninė "Bobo". "Bobo" iškaba dar šviečia iš po dratu apvynioto "Marso" ženklo.

Iš to, kad jokių astronominių aliuzijų daugiau nėra, sprendžiu, kad Marsas čia simbolizuoja vyrą, gal net diedą. Ant sienos išpaišytas Antano Dubros piešinys (jo darbus galima pamatyti ir "Pasakoje", ir "Ogmios" miestely", ir prie "Uroboro" sklaidos jis prisidėjęs), o maistą jie atneša ant laikraščio. Grubumas irgi stilius, žino kiekvienas, neskutęs kojų, pažąstų arba veido. Iš siauro, sako Martyno Praškevičiaus ("Stereo 45" lazanjos, "Woo" ir "Briusly" azijų autorius) kurto, meniu jau buvau išsirinkęs kraujines dešras, kurios į teismą atvedamos su dviem riekėm grubios duonos ir marinuotais pomidoriukais, patalpintais stiklainyje su stikliniu dangteliu, tada apipilamos spiritu ir padegamos. Dešros buvo geros, o!, bet tada aš lankiausi ne bendrojo gėrio tikslais, tad neanalizavau, o dabar aš noriu gyzeriško maisto - fiš end čips. 

Ir Tucherio prašau. Aš už tai, kad būtų baruose įvairių lietuviškų alų, bet Vilniaus pas jus jau išgėriau keletą bokalų. Anglijoj aš buvęs vieną kartą, nepilnametis, godžiom akim per dideles stovyklos vadovų nugaras žiūrintis į laisvėje vaikštančius žmones, ir kantriai valgantis beskonį valgyklos maistą. Nevalgiau tada fiš end čips. Tai mano pirmas kartas.

Patiekalas taip pat atkeliauja ant popieriaus ir laikraščio. A, tai aliejuj kepta žuvis ir tokios pačios bulvės, kokias gauni užsisakęs "belgiškų". A, tai jūs žinot, iš kokios šalies prancūziškos bulvytės atsirado. Turit tada rašyt ir "kraujinės dešros su amerikietiškais pomidoriukais". Bulvytės nėra ištižę aliejuje kaip nenorom prisimena blogiausias fiš end čips versijas valgę, bet ir ne tarp dantų traškantys čipsai, storai supjaustytų šakniavaisių krakmolą norėdamas dar gali pavelt apie dantis. Žuvis - gabaliukais, ne dideliais gabalais ar vienu gabalu. Mažais, mažesniais už McNuggets, beveik popkorno dydžio. Substancijos jose mažiau negu McNuggets. Burnoj nuo jų kažkoks saldumas - galbūt tai žuvis kažkame pamirkdyta, galbūt tai jos apranga.

Geriausia patiekalo dalis - padažai. Virėjas mėgėjas man pasakojo, kad juos virtuvė daro nuo nulio, from scratch, kaip jie girias ant meniu lentos. Majonezas - kaip iš burtininko rankų, pavergia kūną ir protą. O tai iš esmės tik kiaušinio tryniai su aliejum. Pomidorų padažas taip pat neprimena nei kečupo, nei jo lietuviškos versijos. Kas jame - neįsivaizduoju. Tikrai yra pomidorų ir lengva saldžiarūgšti gaiva. Bet majonezas geriau. OK, man normaliai. Tai nebuvo geriausia žuvies versija, su kuria man teko susidurt, tačiau bendrai paėmus aš patenkintas. Į temą barui jūsų bariškas maistas. Kad ir kiti jūsų pavyzdžiu sektų. Iš manęs penkiolika, sakot. Ir dar aštuoni už Tucherį. I'm off then, oi, oi, blokes!