Tipo, Simpson ir Edwardas. 

Madonnos filmas „W.E.“ (W – tai Wallis Simpson, o E – jos sužadėtinis karalius Edwardas) primena Laną Del Rey. Savo pomėgiu prabangai, noru priklausyti turtingųjų klasei ir sudalyvauti.

Neradau, kokius motyvus sukurti šį filmą Madonna išsakė, bet spėju, kad prisižiūrėjo „King's speech“, kur sužinojo apie tas du kartus ištekėjusios amerikietės ir Didžiosios Britanijos princo vedybas, po kurių Edwardas atsisakė sosto ir į sostą atėjo mikčiojantis George'as VI-asis. Nes ta Simpson buvo nekenčiama ir kontraversiška kaip mūsų puikiai žinoma dainininkė, o dar amerikietė. Amerikiečiai dažnai jaučia kaltę dėl savo neklasiškumo ir nemuziejiškumo Europos atžvilgiu. Madonna juk taip bandė pritapti Anglijoje, kai ištekėjo už Guy Ritchie.

Nors ji siūbuoja kamerą iš viršaus į apačią, atgal ir iš kairės į dešinę ir atvirkščiai, tačiau filmas prasideda ir baigiasi plokščiai. Neatrodo, kad jai būtų malonu jį kurti, kad jame būtų gyvybės. Ir tie veikėjai... Pradeda rodydama Niujorko aukštuomenės balių, kur visi turtuoliai skirtingais rūbais ir papuošalais apsikarstę, tačiau vis tiek visi panašūs. Jausmas lyg Madonna norėtų pabrėžti, kad turtuoliai irgi žmonės, tačiau ir tai pabrėždama nėra tuo tikra. Tam baliuje sėdi Wally Winthrop, sėkmingo verslininko žmona, kuri labai domisi Wallis Simpson. Jos vyras mieliau kalba su kažkokia blondine, o vėliau pasirodo, kad jis dėl neaiškių priežasčių vis ilgiau užtrunka darbe, nenori su ja vaikų, geria ir pyksta.

Taip Wally Winthrop domisi Wallis Simpson (pažymėtina Andrea Riseborough), vienos gyvenimo istoriją keičia kitos gyvenimo istorija, Simpson susipažįsta su Edwardu, Winthrop susipažįsta su muziejaus apsauginiu rusu intelektualua Jievgienijum („Ne visi mes mafijozai“) ir teka jų gyvenimai per pritemdytos prabangos reklamą primenančius kadrus ant stereotipų plausto – nelaiminga meilė, namų šeimininkė ilgai įtarinėjusi neištikimybe, ryžtasi apie tai pareikšti (nors šiuo metu moterys kur kas savarankiškesnės ir toks delsimas sukeltų nuostabą), gerasis apsauginis turėjo žmoną, bet ji mirė. Stuck in the 80's ta Madonna.

Ir vystosi tų dviejų moterų istorijos, kol modernioji ištaria tą pačią eilutę, kaip Simpson – visi stebisi, kiek turėjo paaukoti Edwardas, bet niekas neklausia, kiek turėjau paaukoti aš (ji, Simpson). Dviejų linijų Madonnai reikėjo, nes ji „nenorėjo kurti biografijos“. Kas buvo jos pirma ir teisinga mintis. Todėl supynė dvi istorijas, pamėtė iš vienos pusės į kitą ir taip nebereikia rodyti pasakojimo meistriškumo ir elegancijos. Ne iki galo atsidavė šitam filmui.

Nuo vakar kuriuose ne kuriuose Lietuvos ekranuose.