Savaitės įvykių apžvalga ir išsklaida.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius savo puslapyje (keista, kad ne lzs.lt puslapyje, juk galėtų pakelti organo biuletenio skaitomumą) analizuoja keistą Zitos Kelmickaitės situaciją: ar gali ji būti vienu metu ir politike, ir žurnaliste.

Ką bendro tarpusavyje turi konservatoriai?

Jeigu populas reikalautų ne duonos ir žaidimų, o pavalgyt ir palakstyt, jo įvaizdis būtų kur kas geresnis.

Savaitės įvykių apžvalga - be Algimanto Čekuolio ir su tikrais vardais.

Valinskas kartoja, kad neturi ką pasakyti.

Aš pasaulį, kokybę, progresą ir kokybės progresą įsivaizduoju labai paprastai.

Seimo kadencija pasiekia savo įkurtuvių naujame vaidmenyje piką, kai imasi cenzūros darbų – sutramdyti tuos, kurie trukdo dirbti. Dažniausiai tai būna tik politikų baimė ištraukti rankas iš po stalo ir imti pokerį žaisti atvirai. Kol jie nepabando žaisti pagal demokratijos taisykles, pripažinti, kad nori patikti rinkėjams ir tvarkyti pasaulį pagal savo vizijas, nesupranta, kad tai įmanoma.

Replika Arkadijui Vinokurui: kai kurie lietuviai šaudė žydus, kai kurie nešaudė.

Petras Gražulis gražiai Lietuvoje prikurstė aistrų. Atėjus į valdžią konservatoriams, o kartu su jų ideologija ir moralės, ne pelno viršenybei politikoje, jis rado gerą progą įtvirtinti tai, kuo tiki – homoseksualumas yra blogai ir nėra ko apie jį teigiamai atsiliepti.