Ar galėjo kino naujoko J.C.Chandoro filmo „Rizikos ribos“ („Margin call“) platintojams sutapt geresnis laikas negu ištikęs „Snoro“ bankrotas? Nors indėlininkų pinigų švaistymas ir nuo aplinkybių priklausanti akcijos vertė yra skirtingi dalykai, tačiau abu dalykais sukasi apie tą patį daug kam sunkiai suprantamą dalyką – finansus.

Kiek aš nueinu į teatrą, taip į šedevdrą. Po kiekvieno spektaklio žmonės ploja, paskui ploja atsistoję, ploja ritmingai, aktoriai nusilenkia po tris kartus. Jeigu neploji, rizikuoji būti pamanytas esąs nenuovoka, be skonio, ką aš žinau... Taip reikia, plokim.

Tiksliai nežinau kada sūrainių, saldainių ir kartimainių autoriai sugalvojo žodį „kalėdaitis“, tačiau savo vaikystę pamenu ir be žodžių „kūčiukas“, „velykėlis“, „vėlinainis“.

Priderintai prie „Scanoramos“, į ekranus paleistas ir naujausias alkoholiko, o gal tiesiog suomio Aki Kaurismaki darbas „Le Havre“. Turi stilių Kaurismakis, stilingas kaip „Marso“ diedai, tačiau tas stilius toks stabilus, kad reikia su juo pačiu sutikti: he is a lousy filmmaker. Taip nesikeist!

Tikras anšlagas šiandien ištiko programą „Jaunoji Latvija trumpai“. Abejoju ar dar buvo salėje kas nors be organizatorių, autorių ir komisijos. Eilėjei akredituotiesiems sėdėjau vienas. Na, iš kitos pusės tai reiškia, kad žmonės pasidomi filmais, kitaip būtų susirinkę kokia dešimtis atėjusių atsitiktinai.

Vakar „Scanorama“ programoje „Jauna Lietuva trumpai“ parodė tris naujus lietuviškus filmus – Andriaus Blaževičiaus „10 priežasčių“, Jūratės Samulionytės „Laikinai“ ir Roko Eltermano „Paskutinė medaus mėnesio diena“. Nuliūdino ir nuvylė.

„Submarine“ - submarinas, povandeninis laivas. „Scanorama“ kažkaip sugebėjo tokį brito Richardo Ayoade (serialų „IT Crowd“ aktorius ir režisierius, „Community“ statytojas) filmo pavadinimą paversti „Aš – Oliveris Tate'as“.

„Scanoramos“ galoje be lietuviškų premjerų vyksta ir plati kelionė po Skandinavijos ir jos apylinkių Prancūzijoje bei kitur kiną. Tikiuosi, kam nors šie įspūdžiai bus naudingi.

Šiandien kino teatre „Vingis“ įvyko Giedrės Žickytės filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ premjera, kuris yra nei mėsa, nei žuvis. Iš pavadinimo atrodo, kad tai turėtų būti politinė dokumentika (juk nevadina Giedrė savęs „Anties“ nare, ar ne?), iš turinio – filmas apie „Anties“ vaidmenį Sąjūdyje.

Kino režisierius Kristijonas Vildžiūnas šiuo metu filmo jokio filmo nekuria.

"Kol kas ne", vakar sakė Kristijonas.

Paskutinis jo filmas, drama apie skirtingose Geležinės uždangos pusėse atsidūrusius dukrą ir tėvą, išėjo 2010 m. ir "Sidabrinėse gervėse" laimėjo "Geriausio filmo" bei "Geriausio scenarijaus" kategorijose.