Šiandien kino teatre „Vingis“ įvyko Giedrės Žickytės filmo „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ premjera, kuris yra nei mėsa, nei žuvis. Iš pavadinimo atrodo, kad tai turėtų būti politinė dokumentika (juk nevadina Giedrė savęs „Anties“ nare, ar ne?), iš turinio – filmas apie „Anties“ vaidmenį Sąjūdyje.

Pristatydama filmą Žickytė sakė, kad „Antis“ yra protu nepaaiškinama. Labai lengvai paaiškinama. Žiūrėkit – raštingo lyderio vedina grupė pradėjo nuo politinės satyros, o kai politinis sąjūdis įgavo aiškesnes formas, smarkiai iškilo su atgimimo banga.

Filmo titrai – angliški. Atrodo, filmas turi būti skirtas užsieniečiams, tačiau jokios konkrestesnės įžangos nėra. Nei kaip Lietuva buvo okupuota, nei kas tas sąstingis, nei kad kelias į laisvę buvo grįstas ir tautinio identiteto atgavimu, ne vien dėl ekonominio požiūrio, kad nieko parduotuvėse nėra. Ir kai plėvesuoja LTSR vėliava, jokio paaiškinimo nėra, nors ne visi lietuviai tai žino.

Naratorium Žickytė, pagal išsilavinimą žurnalistė, žurnalistiškai leido būti Donskiui, kuris prisimindamas Sąjūdį šnekėjo buvęs tobulas stebėtojas. Tvarka yra, Donskis vėl sau tobulumą priskiria...

Kaušpėdo režisierė nekalbino. Nenorėjo daryti įprasto dokumentinio filmo, padarė kažkokią nerišlybę. Toks jos pasirinkimas. Tik pačioj pabaigoj įterpė kadrą, kur jis jį fotografuojančiai Agnei Gintalaitei savo puošniame name su kilimine veja pasakoja, kas jam padarė prūde kiurksančią varlių skulptūrą ir bando prisiminti, kiek skulptūra jam kainavo – penkis ar aštuonis šimtus eurų. Pusė publikos juokėsi. Man Giedrė aiškiai nepasakė, kokia buvo jos intencija, kai įklijavinėjo tą sceną, bet tarė „Kaušpėdas juk sakė esąs buržujus“. Praleidau tai, kad aš nebūtinai žinau tą patį, ką ji... Nuo to ir reikėjo pradėti – Kaušpėdas kovojo už laisvę savo talentu susikurti sau gerovę.

Nekalbino režisierė ir jokių „Anties“ koncertų „Roko maršuose“ liudytojų. Nuo muzikos ir grupės įtakos emociniam pakylėjimui prie Sausio 13-osios perėjo todėl, kad tuo metu Kaušpėdas buvo LRT direktorius. Ne „Antis“, Kaušpėdas. Jokių muzikos laidų jis tuo metu nevedė, ar ne? Filmas „Kažkas atsitiko“ taip pat liko pamirštas.

Aišku, tai galėjo būti tiesiog dokumentinis filmas apie roko grupę, tačiau pasauliniu lygiu ji nebuvo labai gera – tiesiog gabus poetas, išsidažęs panašiai kaip Davidas Bowie, pavalinskino užsienio atlikėjų dainų. Bet dabar gavos, kad vietom atrodo, jog tai „Antis“ sujudino Lietuvą, vietom, kad buvo dar kažkas daugiau – kai kalba sąjūdininkas Arvydas Juozaitis, archyviniuose kadruose matosi dalinantis lipdukus ir mokantis himno, vėliau jau bedvasiu balsu kalbantis apie tremtinių atmintį. Tas metas, kai bejėgė civilė auka tapo lietuviškumo pagrindu... Iš esmės, būtent tie archyviniai kadrai, supratau, ir buvo Žickytės pretekstas kurti filmą. Įdomu buvo pamatyti kai kurias mozaikos detales – kaip Kaušpėdas važiavo koncertuoti į Rusiją televizijoje ir jo piktai klausiusiam jaunuoliui („Ar jūs nacionalistai?“) klausimu atsakė: „O kas tas nacionalistas?“. Nežinojo Kaušpėdas, kas tas nacionalizmas, tiesiog norėjo būti laisvas. O nacionalizmas – Lietuvos valstybės pagrindas. Ir kitų valstybių. Ir dabar mes gyvename tokioje aplinkoje, kur šis žodis SSRSiškai siejamas su Vokietijos nacionalsocialistais. Pačių lietuvių. Sako, kad nacionalizmas yra blogai, taip lyg norėdami išbraukti Konstitucijos eilutę, kad lietuvių nacija, tauta, kaip parašyta Konstitucijoje, įkuria valstybę Lietuvą, kur už gerą darbą geru atlyginama ir gali turėti žalią kiliminę veją...

Įdomu buvo pamatyti ir Eglę Bučelytę, kuri per sausio 13-ą su neadekvačia šypsena lūpose pranešinėjo apie puldinėjimus, besistengiančią išsigąsti, bet vis tiek nenuslėpiančia to šypsnio, kurį jai sukėlė svaiginantis eteris. Arba su šypsenomis prieš sovietų kareivius dainuojančius žmones. Jeigu mus puola, reiškia, mes lietuviai. Tas slaptas noras karo prieš Rusiją, pavaryt, kaip Algirdas su Vytautu pavarė.