Jūratė Samulionytė 

Kino režisierė Jūratė Samulionytė pernai laimėjo festivalio „Scanorama“ programos „Naujasis Baltijos kinas“ pagrindinį prizą su dokumentiniu filmu „Šanchai banzai“. Šiemet jos vaidybinis trumpametražis „Laikinai“, pasakojantis apie Lietuvoje likusius emigrantės vaikus, dalyvauja atskirai nuo konkurso.

-Kodėl tave padarė šitos „Scanoramos“ programos „Naujasis Baltijos kinas“ sudarytoja?

-Mane pakvietė dalyvauti šitam reikale, aš sutikau. Pažįstu daug kino kūrėjų, sukuosi toj srity, man pačiai labai įdomu ir to lietuviško kino nerodo pakankamai Lietuvoj. Tai man buvo didelė motyvacija, kad jį skleisti, apie jį kalbėti ir kuo daugiau jo rodyti.

-Tave pakvietė todėl, kad tu pernai laimėjai tą prizą su „Šanchai banzai“?

-Ne, aš esu jau keturis metus šios programos koordinatorė.

-Ir tu laimėjai pernai prizą, būdama koordinatore...

-Laimėjau, bet tai nesusiję su korupcija, nes taip žiuri nusprendė. Aš labai nemaloniai jaučiausi, sakiau, aaaa, kaip taip gali būt, bet žiuri buvo nepriklausoma nuo „Scanoramos“, užsieniečiai ir Audrius Stonys, jie taip nusprendė, aš nieko negalėjau pasipriešint. Šiais metais mano filmas nėra konkursinėj programoj.

-Aš manau, kad tavo filmas buvo vertas laimėti, jis buvo geriausias.

-Aš tuo džiaugiuosi.

-Tavo naujasis filmas „Laikinai“ yra apie emigrantų šeimą, jų vaikus. Ar tu temą pasirinkai dėl aktualios problematikos?

-Taip, iš tikrųjų tas klausimas yra beveik kiekvienam žmogui asmeniškai aktualus, kadangi yra arba sesė, arba brolis, pusbrolis, klasiokas, giminaitis, draugas yra tai patyręs, ir aš kai perskaičiau tą scenarijų... Scenarijus ne mano pačios rašytas, yra Marijos Kavtaradzės, dabar ji studijuoja režisūrą LMTA, rašė dar būdama moksleivė, prodiuserė-režisierė Giedrė Beinoriūtė ir Jurga Gluskienė man pasiūlė, sako, turim tokį scenarijų, ar tau įdomu. Nieko nesitikėdama perskaičiau tą scenarijų ir man labai patiko – tai yra taip aktualu ir apie tai niekas nešneka! Žinau, kad žmonės šalia yra apie tai patyrę, aš manau, kad apie tai svarbu kalbėti ir svarbu kalbėti apie tai, kas dabar vyksta Lietuvoj. Man tai buvo labai svarbi motyvacija.

-Ar tu kada nors galvojai išvažiuot iš Lietuvos? Emigruot.

-Neplanuoju.

-Kada nors galvojai?

-Ilgam – tikrai ne. Kaip žmonės kalba, išvažiuosim iš čia visam gyvenimui ir niekada negrįšim, tikrai ne. Man tikrai yra svarbu, kas čia vyksta, svarbu veikti šitoj aplinkoj, visuomenėj, bet išvažiuoti trumpam, mokytis ar pasisemt patirties, visada už. Tai plečia akiratį.

-Ar didelis skirtumas yra tau filmuot dokumentiką ir fikciją?

-Tai yra didžiulis skirtumas grynai proceso prasme. Dokumentikoj viskas vyksta čia ir dabar. Vaidybiniam kine tu viską suplanuoji, įsivaizduoji ir tai įgyvendini. Bet filmui visada svarbiau idėja, tema, mintis. Tuo metu man buvo labai svarbu kalbėti apie Šanchajų, apie gyventojus, apie tą vietą, buvo labai įdomu, buvo dokumentinis kinas. Dabar yra tokia istorija, ji atskleidžiama vaidybiniu filmu, aš darau vaidybinį. Idėja veda.

-Kas tau įdomiau – dokumentika ar fikcija?

-Labai skirtinga ir labai įdomu. Prioritetas – temos ir idėjos.

-Ar daug planavai filmuodama „Laikinai“? Ar viską buvai susikadravus ir įsivaizdavai kurią sekundę kur aktorius turi žiūrėt?

-Man atrodo, vaidybinis filmas neįmanomas neplanuojat. Tai turi būti labai suplanuota, sustyguota, surepetuota, taip ir buvo, bet būtent šitam filme vaidino dvi neprofesionalios aktorės, vaikai. Viena yra penkių metų mergaitė. Neįmanoma sustyguoti, kad jis žiūrėtų taip ar anaip. Buvo daug improvizacijos ir kartais tokios netikėtos, kad mus nustebindavo. Man atrodo, yra tame ir žavesio, improvizacijoj, bet ta improvizacija buvo scenų ir dialogų rėmuose, buvo surepetuota, kaip tai turi būti, bet kadangi vaikas negali visko atkartoti kaip aktorius, tai buvo įvairių variacijų. Tai ir žavu. Kadangi vaikas vaidina, tai ir kiti aktoriai turi prisitaikyti ir improvizuoti.

-Ar tai buvo tavo principas imt niekur nevaidinusius vaikus?

-Situacija padiktavo. Pagal scenarijų yra sesės, penkių ir penkiolikos metų, nėra tokio amžiaus profesionalių aktorių, tai mažąją atsirinkinėjom pagal jos organiškumą, sugebėjimą vaidinti, prisiminti tekstą, o didžioji, Severija Bielskytė, ji turėjo šiek tiek patirties „Skalvijos akademijoj“, mokyklos veiklose.

-O kas mama?

-Mama – Eglė Mikulionytė, profesionali aktorė, puiki teatro aktorė, turinti patirties kine. Mes ją taip pat kastingo būdu atsirinkom, bet jos vaidmuo antraeilis.

-Tu pati patenkinta filmu?

-Nebuvo premjeros, negaliu sakyt. Sunku dabar tai vertinti. Aišku, filmas, kurį aš darau, man patinka ir jis man svarbus, bet turbūt niekada nebūna, kad būtum iki galo patenkintas. Kiekvieną dieną atsiranda kažkas, kad galėjo būt taip ir kitaip. Kol neatsirado kine, nesusigulėjo su žiūrovais, jų dėmesiu, reakcijom... Tada jis tik pradeda gyventi realiai.

-Kas nors jau matė be tavęs?

-Matė nemažai žmonių, kurie dirbo prie jo – ir operatorius, ir prodiuseris, ir kompoziotirus, ir garso režisierius - nes nemačius dirbt neįmanoma. Bet tie, kurie prie jo dirba, yra visai kas kita nei žiūrovas. Mes, visa grupė, labai mylim tą filmą, nes mes jį darom, kad jis mums patiktų ir kad patiktų žmonėms.

-Kas nors iš šalies matė?

-Net sunku pasakyt.

-Ar girdėjai kokių nors vertingų pastabų dėl jo?

-Kad dar nebuvo nepriklausomo rodymo. Jeigu vyksta pastabos, tai mes viską dar įgyvendinam. Jei galim.

-Koks filmo stilius? Ar tai kamerinis filmas, ar kamera-ant-peties filmas, ar poetiškas, kur kadrai eina po penkias minutes?

-Filme pasirinkta dokumentinė stilistika, kaip sakai, kamera ant peties. Kadangi istorija yra arti prie realybės. Norėjosi, kad tai būtų atspindys realybės ir kuo arčiau pritraukti – norėjosi kuo natūralesnių interjerų, nebūtinai išglaistytų spalviškai. Viskas yra padaryta, bet kurta taip, kad būtų tarsi normalu, tarsi mums atpažįstama, matytos daugiabučių virtuvės, kiemai, vaikai. Siekta kuo natūralesnės jų reakcijos. Kai kurie elementai yra iš mano pačios vaikystės, kiemo, kambario.

-Ar jau turi kitų projektų?

-Yra minčių, bet viskas pradinėj stadijoj, nieko konkretaus.

-Kokį paskutinį filmą gerą matei?

-Gerą?! Labai gero nieko nemačiau paskutinį kartą. Dabar matau tik lietuviškus filmus, kurie yra pas mus programoj.

-Koks paskutinis filmas tau paliko didelį įspūdį? Nekasdienišką. „Gyvenimo medis“?

-Nemačiau „Gyvenimo medžio“. Man paskutinis sukėlęs labai daug emocijų yra „Super M nuotykiai“ iš lietuviškos programos. Tai visiškai kažkas naujo ir kito negu visi kiti lietuviški filmai. Eksperimentinis, bet labai labai linksmas. Klaipėdiečiai varo hardkorą. Pilnametražius... Sakyt dabar televizinius filmus arba „Tadą Blindą“.

-“Tadas Blinda“ tau paliko įspūdį?

-Aš jį pažiūrėjau su malonumu.

-Kokį filmą kurtum, jeigu turėtum neribotas galimybes?

-Miuziklą. Meilė gal būtų centre, bet tai būtų visiškai nerealistinis fantastinis miuziklas. Šiuo metu man patinka miuziklai, nes mintys nukreiptos į tą pusę.


"Scanorama" prasideda lapkričio 10 d.