Kiekvieną kartą pažiūrėjęs Woody Alleno filmą, kurio prieš tai žadėjau nežiūrėt, žadu dar kartą - šitas buvo paskutinis. Tačiau kai ateina kito filmo premjera, vėl laužau pažadus sau.  Turbūt tiesiog noriu žinoti, kuom gyvena pilkas intelektualas, tarp savo Foucault, globalizmų, izmaizmų ir kai nerodo von Triero. Ir turbūt todėl, kad aš pats toks esu, nuolat nusivylęs kultūros dehumanizacija ir vilties praradimu.

 

Kaip ir visuose kituose mano matytuose Woody Alleno filmuose, "Vidurnakčio Paryžiuje" protagonistas, hehe, savo problemas suverčia savo antrajai pusei, ir juokingai skiriasi ir išsiskiria. Nes visi veikėjai - turinčios ką pasakyti asmenybės (asmenybės - tai žmonės, turintys savo trumpą CV: esu impulsyvus, mėgstu vienatvę rytais ir kompaniją vakarais, šaltą kavą ir greitį, blablabla, susipersonažink gyvosios istorijos kontekste by inserting random Cosmo quote about šviežius špinatus Lietuvos parduotuvėse). Šiuo atveju tai kliedintis, Paryžių įsimylėjęs rašytojas Gilas, kuris naktį pradeda susitikinėti su istoriniais miesto gyventojais - Ernestu Hemingway'um, Salvadoru Dali, Luisu Bunueliu, Gertrude'a Stein, Pablo Picasso. Visi jie gyvi ir kalbantys, gražiai atsiskleidžia jų istorijos Paryžiuje, o tas rašytojas Gilas, dieną grįžęs į realybę, dievagojas supratęs jų biografijos tikrąsias priežastis.  Taip Allenas, pats menininkas, turbūt perkelė savo domėjimusis. Bent intelektuališkai neatskyrė  kūrinių nuo jų autorių biografijų.

 

Bajeriukai itin rafinuoti ir reikalaujantys žinių, todėl keista, kad "Vidurnaktis Paryžiuje", skaitau tapo daugiausiai surinkusiu Alleno filmu. Visa kita daugmaž panašu - didelis būrys žvaigždžių (su kuklią ir nuolankią merginą vaidinančia Carla Bruni), teatriška vaidyba, tų veikėjų su charakteriu, stabiliais ir aiškiais bruožais, tokios pat teatriškos scenos, ir tas kalbos tonas, iš kurio dažnas turbūt atpažintų Alleno filmą. Tik prasideda filmas labai kinematografiškais Paryžiaus vaizdais - nuo žinomiausių iki ten, kur amerikiečio koja rečiau užsuka, ir atgal iki žinomiausio. Paryžius toks turtingas ir įvairus, kad jį galima įsimylėti vėl ir vėl. Tam, kad vėliau išsiskirtum dėl Madrido arba Romos. Tai būtų labai alleniška - juk santykiai yra iš anksto pasmerkti baigčiai, klausimas yra tik kiek tu gali tempti ir kaip atsifutbolinti, ne?

 

Tiesa, taip pat įdomu, kad amerikiečių požiūris į save, Prancūziją ir save Prancūzijoje yra kiek kitoks. Lyg būtų susitaikę, kad haters gonna hate. Pasikeitęs ir pačio Alleno požiūris į save. Tikiuosi, kad jis, to pačio modelio marškinius krūvomis perkantis keliautojas per rutiną, dar spės drįsti sulaužyti savo taisykles ir pabūti visiškai nuoširdus. "Vidurnaktis Paryžiuje" pasirodė kiek nuoširdesnis nei visada.