Marxas su detektyvu. 

Priderintai prie „Scanoramos“, į ekranus paleistas ir naujausias alkoholiko, o gal tiesiog suomio Aki Kaurismaki darbas „Le Havre“. Turi stilių Kaurismakis, stilingas kaip „Marso“ diedai, tačiau tas stilius toks stabilus, kad reikia su juo pačiu sutikti: he is a lousy filmmaker. Taip nesikeist!

Statiškos scenos, ryškūs spalvų kontrastai, aiškūs (geri ar blogi) personažai – visa tai galima rasti ir „Havre“, kurio veiksmas vyksta Prancūzijos uoste Havre. Ten gyvena batų valytojas neatsitiktiniu vardu Marcelis Marxas. Dažniausiai gyvena sarkazme, vis juokauja, ir gyvena į skolą, nors dažniausiai pinigų turi.

Į miestą konteineryje atkeliauja grupelė afrikiečių, vykusių į Londoną. Jų pasitikti atvyksta būrys ginkluotų iš Vidaus reikalų ministerijos – toks valdžios, niekadėjos, nurodymas. Vienas berniukas iš konteinerio pabėga ir jį radęs Marxas imasi jį globoti ir mokyti valyti batus (tyčinis žaidimas su rasiniais stereotipais?). Aišku, aplink yra daug šlykščiaveidžių buržujų, kurie berniuką nori įskųsti, o ant kulnų lipa tiesiog iš komiksų trauktas juodaskvernis, juodaskryblius, juodaūsis detektyvas.

Įspūdingiausias filmo momentas – sunkiai nusakomos lyties personažo Mažasis Bobas koncertas. Mąsčiau, kad moteris ant scenos rokino, skaitau, kad ne.

Vienas malonumas turi būti filmuotis Kaurismakio filmuose, kadangi suvaidint gali bet kas. Tiesiog atsistoji ir perskaitai tekstą. Ir vienas malonumas turi būti gyventi tokiame pasaulyje, kokio šiuo filmu nori Kaurismakis – kur bet kada gali užeiti į bet kuriuos namus, atsidaryti šaldytuvą ir pavalgęs eiti miegoti į šeimininko lovą. Kuris pirmas pradės nuo savęs?

Į treilerį maištininkas Kaurismakis sudėjo visus geriausius juokus. Bet neįtraukė tų vietų, kur Marxas savo žmonai vartosi, kodėl plonos moterys yra geriau: reikia mažiau medžiagos rūbams.