Per mažai. (BC "Lietuvos rytas" nuotr.) 

Blokas, kurį gavo Babrauskas paskutinę rungtynių sekundę, yra geriausias pavyzdys šiandieninio „Ryto“ žaidimo prieš Spartaką. Aviniškas daužymas galva į sieną, kol žaidimas vyksta kažkur kitur. Va, kaip Docas Riversas – atrodo, kad rėkia ant Rondo, bet iš tikrųjų tik vaidina trenerį.

Dvidešimties taškų persvarą turėjo vilniečiai antram kėliny, o pralošė septyniais. Prasidėjo viskas paprastai ir naudingai – gavęs tiesų perdavimą po krepšiu Valančiūnas įdėjo. Daugiau jis tokių pasų negavo, nors kirtinėjo į baudos aikštelę ir išlindinėjo iš už užtvarų, nors stovėjo baudos aikštelėj per patį vidurį, palikęs žmogų už savęs. Tai Rice'as patupėdavo, tai Seibutis pabijodavo rizikuot, kaip galima visą sezoną jį matyt (ar jis šiam sezone apskritai yra gražų pasą atlikęs? Kaip jis gali būti toks mažas ir toks neįžaidėjiškas), Jomantas porą kartų net neatkreipė į jį dėmesio. Jomantas išsivarinėjo iš po krepšio, kai šalia panašaus ūgio žmonės stovėjo, du kartus!, ir atidavė pasą Rice'ui, stovyklaujančiam laisvam prie tritaškio, metrą virš to galvos...

Ir pats Valančiūnas šiandien mėtė ne taip taikliai, kaip visą sezoną. Robertsas taip pat klenkino į lanką dažniau nei įprasta. Nebuvo atsipalaidavimo, laisvumo, flow, žaidimo čiurlenimo. Rašičius kokį septintą kartą per sezoną nesugebėjo atiduot kamuolio iš už galinės linijos. Kažkodėl būtent Rašičiui jis užstringa rankose. Dėl to, kad jis, tipo, geriau žaidimą supranta?

Rice'as išėjo pakeist Rašičių pakėlęs rankas ir, dėmesio, metė kamuolį toli visiems už nugarų. Katelynas išėjo virpančiu veidu ir iškart prarado kamuolį... Antroj pusėj, kai rusai jau kvėpavo į nugaras, Katelynas žvalgėsi, kaip čia perduot kamuolį stipriai suimtam Rice'ui, galiausiai nusprendė pats imtis iniciatyvos. Tai pasivarė kamuolį metrą į priekį ir patraukė atgal link Rice'o, kur jie abu prarado kamuolį... Įmetęs du tritaškius iš eilės tiek apsidžiaugė, kad liežuvį pradėjo kaišiot...

Bent gynėsi pirmą kėlinį beveik pavyzdingai. Tai ir nuo pat pradžios taikytas „Spartako“ spaudimas, kad „Rytas“ neįsibėgėtų bėgt, daug nepakenkė. Bet pabaigoj tos vieningos gynybos nebesimatė, o rusai dar ir taikliai mėtė tritaškius.

Pabaigoje Džikičius Rice'ui leido žaist, kaip tam patinka ir jis išpildė viltis, bet buvo vėloka. Ir veržės jau taip, kad nematė arba nenorėjo matyt kampe likusio laisvo Seibučio. Atrodė, kad visai kitą schemą „Rytas“ įjungė, tad jiems dar reikia sujungt žaidimą po krepšiu su Rice'o lėkimu. Rice'as visgi yra geriausias komandos žaidėjas. Atviriausias. Kiti šiandien sublyksėdavo, kartais atsirasdavo tas laisvas žvalumas (beveik tokį galima pamatyti Valančiūną, tik galvą šiek tiek įtraukusį šitoj vietoj.  Taip lengvai įdėjo, kaip per apšilimą deda, o žaisdamas dažniausiai bando būti sunkiu centru ir kabinas už lanko), bet ir vėl visi grįždavo į savo vidinius neva saugius pasaulius. Kad ir Robertsas – žiūriu, jau bėga visas, ir staiga vėl atkovojęs kamuolį sustingsta, vėl į save iš šono žiūri.

Tai patiko man Jomanto pora prasiveržimų, kad Katelynas vienoj vietoj pirmoj pusėj nusprendė verždamasis iš kairės į dešinę daryt verpstę į kairę.

Ta pusė, kur stovi Jomantas, yra kairė, iš ten link krepšio veržės Katelynas.

Gavos nerangi ta verpstė, ir nepataikė jis, bet tik bandydamas gali kažką išmokt. Pasuot pavyzdžiui, Seibuti. Ir Valančiūnai. Kai nori Valančiūnas, atiduoda labai tikslų pasą. Kai jis būna pats kiečiausias pasuotojas nuo Magico laikų, iš dviejų metrų meta kamuolį Robertsui į kojas. Ne pirmas kartas šiandien buvo. Patiko ir Valančiūno blokas mismatchu bandžiusiam pasinaudot „Spartako“ gynėjui Beverley. Bet kas iš to vieno bloko?..

Žais „Rytas“ gražiai ir harmoningai, jeigu eis toliau į priekį. Šiandien dar paforsavo. Be reikalo. Ir dar Peja koją išsisuko... Kaip sakė Bruce Lee, „Būk vanduo“.