Lietuva gyvena alternatyvia istorija. Pagrindinis dalykas II-ojo pasaulinio karo pradžioje yra ne tai, kad mes nesipriešinom sovietams, o kas būtų, jeigu būtumėm pasipriešinę. Kas būtų, jeigu Smetona nebūtų užgrobęs valdžios. Kas būtų, jeigu Sabonis nebūtų 86-ais nusitraukęs kojos, o teisėjas 95-ais finale buvo nupirktas.

Lietuva ir kalba alternatyviai. Nuo žmonių gatvėje iki žmonių žiniasklaidoje - manyčiau, spėčiau, siūlyčiau. Tariamoji nuosaka be jokių jeigu. Šiandien kažkas bandė prisijungti prie kažkieno diskusijos feisbuke, aiškiai patiko daina, bando prisijungti prie temos, sako "siūlyčiau". Galbūt tai iš mandagumo, galbūt jis prašo leidimo kalbėti "jeigu leistum man pasakyti"... Bet kur tas išdidumas, kur noras padaryti savaip?

Lietuviai dar turi tokį padalyvį. Atrodo paprastai "Nakčiai stojant, rašiau keiksmą". Ta prasme, kai stojo naktis, rašiau keiksmą. Bet pasakys "Man rašant keiksmą, gėriau kavą". Tas žmogus vienaip save suvokia kolektyve, kitaip vieną. Tarp to ką jis veikia ir ką jis nori veikt aidi triukšmas.

Nueik į parduotuvę. "Ar turėsit centų?". Galiu džiaugtis, kad pardavėja savo ateitį perleidžia į mano rankas, bet ima rūpestis. Kur jūsų mintys?

Galbūt man tik prasta nuotaika ir aš to nesuprantu, bet man atrodo, kad Lietuvos geografinis priklausymas yra ne Šiaurė, Rytai ar Vakarai, bet požemis, alternatyvus pasaulis, kurio čia dar nėra. Realybė visada yra dabar, todėl nesakykit, kokia būtų jūsų nuomonė apie ją, pasakykit, kokia jūsų nuomonė apie realybę yra.

Naa, iš tikrųjų Lietuva yra Vakarai ir viskas bus gerai. Jeigu sakysim tiesą. Pabandykit paklausyt, ką kalbat. Pabandę persiorientuot į esamąjį laiką, galit išgirsti, kaip pasikeičia jūsų balso tembras ir tonas, ir suprasti, kad iki to momento pozavot.

Labai rimti tariamosios nuosakos atvejai gali baigtis tuo, kad kalbėsit keliais balsais ir leisit žalias putas. Aš esu save pagavęs kalbant trim skirtingo aukščio ir tembro balsais per kokią minutę.

Įsivaizduojat, kas būtų, jeigu visi viską atidėliotų kalbėdami tik tariamąja nuosaka?