Tuoj blogasis banditas kairėje mirs išmetęs juokingą veidą. 

Yra žmonių, kuriems kartas nuo karto užeina noras ką nors garbint, šūkaut, kad tai geriausias visų laikų dalykas, nebuvo ir nebus geriau. „Fight club“, pavyzdžiui. Nuo penktadienio serijiniam rodymui į Lietuvos kino teatrus paleistas Nicolas Winding Refno (kūrė „Pušerio“ seriją) filmas „Drive“ pataikė į būtent tokį poreikį – kažką kultint, rėkti „This is awesome, this is tits!“.

Jis šiek tiek meniškas, bet ne per daug arthausinis, jis nostalgiškas, o režisierius už kadro atvirai mėtosi nuorodomis ir respektais, jis turi gerą garso takelį ir nesveikų smurto scenų. „Fuck yeah!“, rėkė kažkas neišturėjęs, kai Ryano Goslingo vaidinamas mechanikas ir kaskadininkas vairuotojas koja suknežina užpuoliko veidą. Kažin, ar aš taip galėčiau?, reikės pabandyt, pagalvojau.

Ir meilė, ir smurtas. Jeigu kabini mergą, žudyti žmones iš keršto už tai, kad nušovė mergos vaiko tėvą, nėra blogai. Bet jeigu tave skriaudė vaikystėj, nužudyt penkias prostitutes ir paskui jas jau negyvas, nieko nebejaučiančias, supjaustyt, yra blogai.

Refnas už šitą filmą Kanuose šiemet laimėjo geriausio režisieriaus kategorijoje. Pirma sekvencija (taip reikia vadint kelias scenas, kurios sudaro trumpą siužeto gabaliuką, scena yra vienoj vietoj, duh) tikrai įspūdinga, įtempta, kinematografiška. Tas kaskadininkas vairuotojas filme pirmiau pasirodo ne savo darbe, o užklasinėj veikloj – padeda plėšikams vairuodamas. Įdomiai Refnas įtraukia ir Christinos Hendricks vaidinamą prastai pasisukusio apiplėšimo asistentę Blanche, į kurios vietą prieš tai ieškojo kandidačių tarp porno aktorių. Ta Blanche vairuotoją kažkaip apgavo ir norėdamas iškvosti jis ją pasisodina ant lovos taip, kad ji sėdi dviprasmiškoje pozoje tiesiai vairuotojui prieš klyną. Kadangi vairuotojas jai užspaudžia burną ir grasina, o ji verkia, turi pradėt užjaust ko ką tik geidei.

Kadrai iškart po šios scenos – tikrasis Refno veidas. Nuo kulkos sprogsta Blanche galva, o vairuotojas išžudo įsiveržusius banditus. Kai smeigia vienam kažkokiu virbu, to veidas persikreipia net komiškai. Komiksiškai. Refnas juokauja. Iš to ir galima spręsti, kad nes istorija, o stilius čia svarbiausia. Kaip Tarantino. Ir paskui pareina dar daugiau kraujo.

Daugiau nepastebėjau nieko labai įdomaus režisūriškai. Lėtas tempas, gražūs gražaus Los Andželo vaizdai, gera muzika ir daug įtikinėjimo, kad tai labai geras filmas, bet tai tiesiog gudrus porno. Tai geras filmas. Bojevikas su stilium. A, dar ne tiek įdomu režisūriškai, kiek patraukli meniškai, turbūt buvo pradinėj versijoj, yra scena, kai iš kalėjimo grįžta vairuotojo kabinamos blondinės (Carrie Mulligan) vyras. Šneka malonius dalykus, bet tonas įspėjantis. Vairuotojas atsitraukia, bet vėliau nusprendžia padėti tam vyrui apiplėšti lombardą. Ši situacija bene vienintelė turi aiškų žiūrovišką komentarą (kad nereikėtų sekti visų niuansų ir galėtum greitai įvertint): vairuotojo darbdavys servise sako, kad padėti simpatijos vyrui yra „Nuts!“.

Taip pat įdomu ir kodėl režisieriui reikėjo keisti scenarijų ir į vairuotojo simpatijos vietą kviesti blondinę. Jos vyras yra latino, originalioj versijoj ir žmona buvo latina. Gal dėl to, kad blondinė jam yra arčiau gimtosios Danijos, galbūt dėl politkorektiškumo. Dramatiškiau, iš vienos pusės, iš kitos – meilės jie vis tiek nesuvaidina. Ir apskritai meilės trikampis mažai vaidina. Goslingas tik su moters sūnum užmezga kažkokį santykį ir perlaužia balsą (bravo) kalbėdamas su jį vairuotoju norinčiu padaryti "bloguoju" banditu. Pastarosios rūšies atlikėjai pasireiškia daugiausiai.