RSS

Surinkti turinį

Citata



Kadangi visi aplinkui netenkina Šapranausko įgeidžių, ką kalbėt, kad jis jūsų reikalavimus patenkintų.

"Jei valstybė žmogui neturi atsakomybės, ką jau kalbėti apie žmogaus atsakomybę".


Apie mus

Shake your būtį! "Uroboras" yra krikdemiškas laikraštis apie menininkus, sportininkus ir jų darbus.

Pasiekti redaktorių Karolį Jachimavičių galite paštu: "karolis *etta* uroboras *taškas* lt"

arba mob. tel. nr. +370-610-07086.

Dovydas Redikas: „Aš mėgstu gintis“

 

Jaunimo pasaulio čempionas Dovydas Redikas nusileidžia iš savo kambario „Šarūno“ viešbutyje į apačioje esantį „Stars and Legends“ barą. Čia jam „Lietuvos rytas“, į kurio dvyliktuką šiemet pateko, nuomoja kambarį. Braukia ranka per veidą, „Užsimiegojęs dar“, sako. 12 valanda dienos. Dovydas nieko neužsisako – jo dar laukia medicininė apžiūra. Kitą dieną – pirmosios treniruotės su naująja komanda.

-Dovydai, kiek dabar sveri?

-94.

-Priaugai per paskutinę savaitę?

-Per paskutines dvi, kai daugiau pailsėjau, nes po to antro čempionato turėjau porą savaičių laisvų, tai toks režimas gal išbalansavo. Stengiuos pamiršti krepšinį. Pavalgiau biškį, mama palepino, buvau grįžęs, tai taip ir gavos, kad porą kilogramų kokių priaugau.

-Ar turi kažkokią savo dietą per sezoną?

-Blynus mėgstu... Stengiuos valgyt ką noriu, aš niekada nežiūriu tų dietų, ką noriu, ką mėgstu, kas man patinka. Bet kai pajauti, kad gal biškį per daug, tada pasiimi... Svarbiausia žinot kada valgai. Negalima valgyt per dieną devyniskart, stengies valgyt tris kartus per dieną, ryte, per pietus, vakare ir stengies valgyt normalesnį maistą – vištiena, ryžiai, bulvių mažiau. Bulvių iš vis aš nevalgau, jos man nei naudingos, nei ką.

-Tau svarbiau priaugt ar numest svorio?

-Svarbiausia išlaikyt stabilų svorį. Jeigu kai priaugi, tau netrukdo, tai valio. Čempionate turėjau labai gerą svorį, gerai jaučiausi, gerai bėgdavau, gerai šokdavosi.

-Į ką per treniruotes koncentruojies pastaruoju metu?

-Dabar stengiuosi orientuotis į aktyvų poilsį, kad atitrūkt nuo krepšinio, nes kai visą sezoną sportuoji, išsisemi nori nenori. Bet po truputį jau pagalvoju ir apie kitą sezoną.

-O per sezoną ką tobulini? Metimą? Žaidimą nugara?

-Ne, tiesiog stengies daryt, ką geriausiai moki. Gynies. Neišradinėji dviračio. Visada stengies kažką naujo išmokt, nestovėt vietoj. Kuo universalesnis tu būsi, tuo pasiūla bus didesnė.

-Ką dabar nori pridėt?

-Oi, daug yra minusų, daug tokių dalykų, į kuriuos reiktų atkreipt dėmesį ir kuriuos reiktų tobulint. Stengsimės, dirbsim, darbas darbas darbas ir tada gal kažką pasieksim. Dabar pora metų, per kuriuos turiu atidirbt, užsikabint už kažko. Šansai yra, sąlygos duotos, reikia man paimt ir jas išnaudot.

-Ant greičio, ant metimo?

-Negali pasakyt, dirbu ant to, ant to. Aišku, visada stengiuosi dirbti ant metimo. Kuo tu stabiliau pataikysi, tuo tu būsi geresnis žaidėjas. Metimas, man atrodo yra svarbiausia. Gynyboj stengiuos, aš toks žaidėjas, kuriam patinka gynyba. Aš labai tą akcentuoju. Nugara nelabai mėgstu žaist, nes ne mano sfera, bet bėgt į greitus puolimus man labai patinka.

-Aš tavęs bandau paklaust, kokios, tu manai, yra tavo silpnos pusės?

-Gal tas jaunatviškumas, nestabilumas, kad gali per vienas rungtynes įmest 30, per kitas būt vidutiniokas.

-Man atrodo, tokie dalykai būna nepriklausomai nuo metų.

-Būna, taip, bet man atrodo stabilumas ir yra profesionalumas. Aišku, trūksta stabilaus metimo. Būna dar atsipalaidavimo aikštelėj, kartais perdegi.

-Visi zyzia, kad jaunas esi, kad durnas... Ar atsimeni, kaip paėmei kamuolį į rankas? Kiek tau metų buvo?

-Man buvo 11 gal. Aš Kuršėnuose gyvenau... Dažniausiai paimdavau kvadrato kamuolį. Drąsūs stiprūs vikrūs, kvadratas. Vienas geras draugas vis eidavo į krepšinio treniruotes. Aš sakau „Tai kur jūs einat?“. Jis sako „Tai einam kartu į tą sporto salę“, nes visi išeina, o aš vienas lieku. Davaj, nuėjau kartą į salę, pažaidžiau. Tam treneriui aš patikau, nors aš aktyvus, visur lendantis bėgantis, visur norintis.

Gal po trijų keturių dienų mečiau aš tą krepšinį. Po to treneris ir draugai kalbėjo kalbėjo, vėl atėjau, užsikabinau, man patiko, bet labiau užsikabinau, kai nuvažiavu į Ispaniją. Ten labiau pajutau, kad noriu žaist, kad tai sporto šaka, kurioje save matau.

-Kas buvo Ispanijoj, kad tau pradėjo patikt?

-Turėjau labai gerą trenerį, labai jauną trenerį. Aš net negalvojau, kad galiu būt kažkoks žaidėjas, tiesiog galvojau, kad praleisiu ten laiką, kad nesėdėt namie, pažaisiu krepšinį. Kai mane pakvietė į Andalūzijos regiono rinktinę, tas pastūmėjo. Tada galvojau, kad reikia bandyt kažką daryt. Tada sulaukiau kvietimo ir į Ispanijos rinktinę. Man tada 13-14 metų buvo. Galėjau turėt Ispanijos pilietybę, bet išvažiavau į Lietuvą, gyvenau pas brolį, pamačiau draugus, galvojau, kažko trūksta, nepatinka mane ta Ispanija. Grįžau, brolis dar įkalbėjo ateit čia į marčiulionkę ir tada pradėjau rimčiau...

-Buvo toks momentas, kad tau patinka ne vien įmest?..

-Jo, pradedi galvot ne vien kaip apie žaidimą. Tai yra faina, malonu, jauti, kad to nuolat nori, grįžti namo, visą laiką nori nori nori krepšinio. Statyk, tėvai, prie namų krepšį, daryk tą... Ir kamuolį! Einu, žaidžiu. Gal ir neturėjimas Ispanijoj, ką veikti, žinai, draugų neturi, tas krepšinis ir suvienija, draugų susirandi, ir kalbą tą žaidimo pramokau. Gerai buvo. Atsirado tas momentas, kad galvoju, reikia pabandyt.

-Turėjai vaikystėj mėgstamą komandą? Hornets, va, matau, marškinėliai tavo.

-Neaa. „Bulls'ai“, kai Jordanas žaisdavo. Lietuvių komandų aš neturėjau, kad sirgt už vieną. Aš visą laiką palaikau lietuvius, tie ar tie loštų Eurolygoj. Dabar man „Rytas“ aktualiausia, bet vaikystėj neturėjau užsibrėžto „Žalgiris“ ar “Rytas“.

-Ar esi verkęs po mėgstamos komandos pralaimėjimo?

-Jo, ne kartą. Būdavo ir kai Rytas ULEBe pralošia, vis tiek mažas, „Žalgiris“ Eurolygoj, apsiverki. Būdavo tokių ne vienas. Dar ir dabar kartais būna.

-O kai buvai mažas, įsivaizduodavai aikštėj, kad esi kažkoks žymus krepšininkas, kad žaidi kaip Jordanas?

-Aišku, kad noriu žaist kaip vadinamas geriausias pasaulio krepšininkas, bet noriu ir savo užsidėt, nenoriu būt Michaelas Jordanas, noriu būt Dovydas Redikas.

-Be abejo. Kopijuodavai Jordano metimus?

-Visada. Ne tik jo, kitų įžymių žaidėjų, Kobes Bryanto, ir Ispanijoj būdavo vyresnį gerą žaidėją pamatai, grįžti namo, prieš veidrodį tuos visus judesiukus padarai, ateini į treniruotę, bandai, neišeina, toliau bandai, taip ir pramuši.

-Prieš ką būdavo aršiausios kovos, kai žaisdavai marčiulionkėj?

-Kai atvažiavau į marčiulionkę, man pačiam reikėjo įrodyti, kad esu kažko vertas. Pas mus žaidė toks gruzinas, George Kvernadze. Jis metai prieš tai, kai aš atvažiavau, moksleivių lygoj sužaidė įspūdingai – visiems virš 30 taškų mesdavo, žiaurus ten. Atvažiavau į stovyklą ir mes su juo vienas prieš vieną. Tai vienas apsiverkia, duodi ten... Tai čia komando j, o šiaip aršiausios kovos būdavo su saboniais. Tos mokyklos visada žaidė, neeilinė kova su jais būna. Nueini kaip į lengvą karą. Tada irgi labai išgyvendavom tuos pralaimėjimus MKL.

-Kas labiausiai šiemet įsiminė iš Rygos, U19 čempionato?

-Žiauriausias tai fanų palaikymas, buvo tiesiog neralus. Tiek tūkstančių atvažiuoja į Rygą... Fantastika, kai jaunimo komandas palaiko sirgaliai. Tai buvo tiesiog nepakartojama. Įsiminė, kad visa komanda išlikom kaip kumštis, kad nepalūžom po pirmojo pralaimėjimo. Kai kurie nebuvom pralošę net nuo penkiolikmečių, kai olimpiniam festivaly laimėjom. Buvo duobė, sunku atsikelt, bet visi susikaupėm, susibūrėm ir kėlėm tą taurę. Nesitikėjau tokio sutikimo ir Vilniuj, ir Kaune, sutiko kaip vyrus.

-Kas labiausiai komandoj pasikeitė nuo pernai?

-Ai, kad pas mus niekas nesikeičia, mes vienas kitą pažįstam nuo mažų dienų kaip nuluptus, niekas nebeturi dėl ko keistis. Ar ten Jonas žaidęs „Ryte“ žiauriai, ar Čižauskas žaidęs ten ir ten, atrodo, kad gali pasikelt, bet visi žino kas ką gali ir pasikėlimas pas mus labai greitai nuleidžiamas. Visi mes nuo vieno plūgo nuimti, visi kaimiečiai. Gal mintys biškį pasikeitę, bet tie patys bajeriai. Faina malonu grįžt susiburt, kaip į šeimą. Kiekvienais metais lauki tos vasaros, kad susibėgt, susimatyt. Tas laikas labai greitai praeina.

-Nebuvo, kad kažkuris žaidėjas labai patobulėjęs, kad atėjo treneris, sakė, dabar darysim viską kitaip?

-Tai taip. Jei nepaėmė kai kurių žaidėjų iš praeitų metų... Kai kurie, matyt, nemiegojo ir patobulėjo. Arnas Butkevičius padarė labai didelį įspūdį. Tas pats Rokas Giedraitis, jį čia visi nuvertina, bet žmogus tikrai vertas tos rinktinės ir to medalio. Tarp tų žmonių, kurie buvo ant klaustuko, jis tikrai atrodė geriausiai.

-Kas dažniausiai rinktinėj juokauja?

-Gal Ulanovas su Čižausku... Mes visi esam atsipalaidavę, nebijom vienas kitam pasakyt, vienas ant kito pajuokaut, nėra taip, kad tas gerai žaidžiai, ant to niekas nejuokauja, juokaujam ant to, kuris nežaidžia. Taip nėra. Būna ir bajerių iki ašarų. Visi atsikerta. Atkerti dukart geriau. Prikrečiam šunybių baisiai. Deividas Pūkis – žmogus be kompleksų. Visi faini, visi malačiai.

-Kauniečiai stumia ant vilniečių, vilniečiai ant kauniečių?

-Kad pas mus vilniečių nėra komandoj. Nei vieno gryno. Tokios trinties ir nėra. Būtų įdomu pamatyt. Gal mes, nevilniečiai, numetam kauniečiam porą frazyčių...

Roberto Dačkaus nuotr.

-Tu šiemet sužaidei kur kas užtikrinčiau ir tvirčiau negu pernai. Tavo nuomone, kuris rinktinės narys gali sprogt artimiausiu metu?

-Mes visi esam ta tiksinti bomba, ant euforijos, ant gerų bėgių, tai kaip nuvažiuosim, reikia tvarkingai viską pasibaigt. Visi daug darbo deda, visi pajuto, kad gali užsikabint, turi šansų. Čempionais tapom, ir klubai daugiau į mus žiūri, ir nori mūsų. Bomba viena jau sprogo – Jonas. Stipru, jeigu debiutuojantis žaidėjas rinktinę tempia... Manau, kad šiais laikais nebėra tokio dalyko, kad jaunas, senas. Tas pats krepšinis. Arba tu jį supranti, arba ne. Tas jaunatviškumas pasijaučia, gal padarai vaikiškesnių klaidų, kai patyri, daugiau gal perskaitai tą žaidimą, bet esmė žaidimo nesikeičia. Gal vyresni viską daro lėčiau, santūriau, o jaunimas daro daro daro.

-Jaunimas, aišku, turi daugiau energijos bėgt, bet žaidimas tai tas pats.

-Keturi kėliniai, penki žaidėjai, vienas kamuolys ir viskas.

-Po U19 pasaulio čempionato tu žaidei ir U20, kuri labai keistai sužaidė. Ar buvo kalbų apie politinę situaciją, kai žaidėt prieš Austriją?

-Mes nežinojom tų dalykų visų. Bet galiu pasakyt, kad buvo labai sunku iš tos euforijos kristi į patį dugną.

-Kokioj pozicijoj tu dabar žaidi? Anksčiau buvai įžaidėjas, bet, kiek mačiau, žaidi ir kraštu, ar ne?

-Aš esu labiau antras numeris, atakuojantis gynėjas, bet jeigu prispaudžia bėda, galiu ir įžaidėju pabūt, problemos nematau. Trečiu nelabai – man gal to ūgio per mažai. Trečias nuo antro nedaug skiriasi. Trečias gal labiau metikas, o antras – prasiveržimams. Trečias dar turi eit kamuolio pakovot. Esmė nelabai keičias. Jasaitis – aukštas, metantis. Tokie man atrodo yra treti. O antri tokie bėgantys, metantys, universalesni galbūt.

-Tu dabar persiorientuoji iš įžaidėjo į atakuojantį?

-Aš mėgdavau kurt, mėgdavau pasus duot. Aš nesu tas, kuris stovi kamputy, laukia kol jam paduos kamuolį ir jis mes tą trajaką. Man nėra sunku. Aišku, sunkiau, kai neloši visą sezoną įžaidėju, tada ateina rinktinė ir turi juo lošt, jei koks Vytenis gauna traumą, tai sunku persiorientuot. Įžaidėją spaudžia, o mano akcentas yra gynyba, aš mėgstu gintis, tai jeigu ir gyniesi labai aktyviai, ir tave spaudžia, turi persivaryt per aikštelę, turi sukurt derinį, sukurt progą. Įžaidėjas turi valdyt tą komandą. Yra labai sunku. Tai labai svarbus dalykas. Iš 40 minučių kokias 15 galiu atlošt įžaidėju, bet visas 40 turi būt pasiruošęs biškį anksčiau, žinot ką darysi ir kaip darysi.

-Dažnai meti kaire ranka?

-Iš po kašės metu. Baudą gal dar įmesčiau. Nuo situacijos priklauso. Žinai, kaip būna, sako vienarankis, eina tik į vieną pusę, nukapotas. Prieš tokius lengva gintis. Atsistoji ant tos pusės, per kurią jis veržias, žmogus jau nežino, kur dėt tą kamuolį, jau žingsnius daro.

Nevengiu tikrai kairės rankos. Žaidi ir viskas, meti su kaire ir įmeti. Nemesi iš kairės pusės dešine ranka. Kai gausi stogą šiais laikais, tai nežinosi, kur akis dėt. Jeigu neužsidengsi, tribūnoms kamuolį padovanosi.

-Po kokio elemento tave labiausiai apima džiaugsmas?

-Jeigu žaidi prie pilnos salės savų žiūrovų, maloniausia įmest tą kamuolį arba įdėt. Man geriausia perimt kamuolį, nusivaryt ir įdėt. Laimėt yra fainiausia, bet pats elementas, tai priklauso nuo to, kur žaidi. Malonu ir tritaškį įmest, bet jeigu prie tuščios salės, tai įdėt, užsivedi pats emociškai. Jeigu tu esi užsivedęs, tai bet kuris elementas tave palaiko. Kad ir geras rezultatyvus perdavimas.

-Turi savo mėgstamus batus?

-Aš dabar turiu pasirašęs sutartį su „Adidas“ ir jie man duoda tuos kedus. Aš turiu juos nešiot, bet jie man patinka, aš pripratau prie jų. Dabar turiu, skaitos, patys lengviausi pasauly kedai. Jie sveria 260-270 gramų, už šitą mano tapkę jis yra vos ne lengvesnis. Nelabai stengies prisirišt. Aišku, turiu sėkmingus. Kiekvienas krepšininkas turi savo čiūdų – kojinės laimingos, maikė laiminga. Jordanas, jeigu lošdavo prieš Knicks, tai visada su tais pačiais kedais.

-Ar žaidimas be trenerio yra linksmenis?

-Nelabai. Tada pradėti daryt belenką. Per daug atsipalaiduot irgi negalima. Jei treneris geras, supranta, ką nori padaryt, tai ir palaikys tave.

-Na, man atrodo, kad kai komandos žaidžia geriausiai, strategijos tiesiog nebelieka.

-Pas mus irgi būdavo: pirmus du kėlinius – ant derinių, trečią ketvirtą – du prieš du, labai paprasti deriniai, irgi grynai improvizacija. Stengies iš savęs – kiek turi, tiek turi.

Aikštelėj ne treneris, o tu priimi sprendimus. Treneris už aikštelės išanalizuoja tą žaidimą, pateikia informaciją, kaip kuris žaidėjas ką daro, kaip ta komanda derinius daro. Jeigu mes jų derinius uždarysim, jie nežinos, kur dėt tą kamuolį. Jeigu iš 10 atakų nutrauksim 8, jie turės mest paskutinę sekundę ir mes nesąmonę. Įmes 1 iš 10, bet vienos neužteks – mes įmesim daugiau. Treneris mato iš šono – taip lengviau yra žaist.

-Kaip tu žiūri į laiko nukilinimą? Kažkada žmonės žaisdavo taip, kad mėtydavo iki paskutinės sekundės, nesvarbu, koks skirtumas. Dabar jeigu plius 10 taškų ir lieka pusė minutės, visi sustoja ir laukia kol baigsis laikas.

-Jeigu aiški rungtynių pabaiga, tai kitos komandos negerbimas. Nėra dėl ko taip daryt. Ir priešininkas jeigu nesigina... Aišku, jeigu priešininkas tave laužia belen kaip, tada stengies pabaigt ataką ar pasakyt „Viskas baigta“. Daugelis komandų supranta, atsitraukia, leidžia pabaigt tas rungtynes, nes neapsimoka draskytis. Jei yra Europos čempionatas, reikia skirtumo, tada reikia skubėt, daryt. Bet jeigu 15 sekundžių likę ir minus 10, tai viskas aišku, atiduodi kamuolį teisėjui. Čia yra pagarba kitai komandai ir pagarba sau.

-Įsižeistum, jeigu tave spaustų pabaigoje esant dideliam skirtumui?

-Labai įsižeisčiau, nes visada stengiuosi žiūrėti pagarbiai į kitą komandą, nesvarbu kas ten būtų – ar serbai, kurių nemėgsti iki gyvo kaulo...

-Ar krepšinis tau atrodo religija Lietuvoj?

-Jo, o tau ne? Į bet kurią šalį nuvažiavus, paklausus, ar žinai Lietuvą, man atrodo, tau pasakytų „Sabonis“, „Marčiulionis“. Man atrodo, Lietuvą garsina vien krepšinis, krepšinis suvienija Lietuvą. Pažiūrėk, kas čia darosi, kaip tie lietuviai čia šėlsta, kai varom už Lietuvą... Pilna žmonių susirenka.

-Krepšinį Lietuvoj daug kas moka žaist, daug kas supranta, gali paaiškint, bet lankomumas LKL yra nekoks. Vokietijoj į krepšinį daugiau žmonių susirenka. Nesvarbu, kad ten su šeimom, ne visi labai aistringi, bet ten pilnos salės, kur juos vienija futbolas. O LKLe lankomumas mažesnis negu futbolo lygoj. Kaip manai, kodėl taip yra?

-Ar ateina 20 vokiečių ir sėdi salėj ir nieko nedaro, ar ateina 2 lietuviai ir šėlsta?.. Aišku, aš tikėjausi LKL daugiau fanų, daugiau tų dalykų, bet nežinau, kas jiems pasidarė. Į „Žalgirio“ ar „Ryto“ rungtynes visada ateina žiūrovų, mažesniuose kaimeliuose – Utenoj, Prienuose – visada yra žmonių. Utena turi nesveikus sirgalius. Žmonės ten neturi daug pramogų, jiems krepšinis yra kaip religija, jie visada ateina, nesvarbu ar žaistų „Rytas“ ar „Perlas“. Na, ir mūsų, „Perlo“, žiūrovų į galą padaugėjo, kai pradėjom rodyt gerus rezultatus. Kitą sezoną žaisiu „Ryte“, tikiuose, ten bus maloniau žaist.

-Tas sirgalių elgesys, kai žaidėjas meta baudas, jie pradeda plot lėtai ir galiausiai viskas baigiasi aukštu zyzimu... Ar tau tai trukdo?

-Ne. Aikštelėj, aš negirdžiu, kas vyksta, nelabai girdžiu. Stengiuos susikoncentruot, matai save, krepšį, kamuolį, komandos draugus ir trenerį. Stengies jų klausyt, neišsibalansuot. Aišku, kartais girdi tuos dalykus, malonu, kai įmeti, paploja, užveda, emociškai pakelia. Bet kad trukdytų – nelabai. Nesvarbu, ar už krepšio mojuoja vėliavom, ar rėkia. Susikoncentruoji ir matai vieną tikslą.

-Daug važinėji po Lietuvą. Yra dar sirgalių, pvz., Šilutėj, kurie rėkia iš šono, bando tave įžeist?

-O, Šilutėj, kas būdavo!.. Yra dar tokių miestų. Parodo savo mentalitetą žemą, gėda būna man kaip lietuviui, kad lietuviai taip daro. Atrodo, žmogus ir metuose, šūkauja iš balkono tau tokius dalykus... Įžeidimus ir panašiai. Reikia su tuo susitaikyt, yra įvairių žmonių. Ateina į rungtynes ne pasirgt, o pagert.

-O kokiam mieste dabar aršiausi sirgaliai?

-LKLe tokių gal ir nebuvo. Ten sirgaliai daugmaž solidūs. Nacionalinėj lygoj – oi, ten. Ateina pagert, taip ir gaunas.

-Turi jau bilietų į „Eurobasket“?

-Ne, neturiu, bet kaip nors gal išeis. Nežinau, kaip su treniruotėm, gali būt, kad mes Vilniuj nebūsim per čempionatą. Stengsimės palaikyt lietuvius. Aišku, įdomu, nes man atrodo, šiemet, per nežinau kiek metų, stipriausias čempionatas, nes visos rinktinės atsiveža visus savo žaidėjus, man atrodo.

-Kas „Ryte“ žais tavo pozicijoj?

-Renaldas Seibutis ir Steponas Babrauskas lieka. Yra kabliukas, yra duotas šansas, reikia jį išnaudot ir žiūrėt. O kaip bus, laikas parodys.

-Viskas dabar priklauso nuo tavęs.

-Taaaip, viskas nuo manęs priklauso.

Marius

blet, karoli, ar čia ironija, ar čia interviu su debilais žanras?

Karvė

http://blastmagazine.com/wp-content/uploads/2011/02/facepalm.jpg

Apklausos

Lietuvos gyventojau, kas jums svarbiau? Kurį labiau palaikot?:

Komentaras

Lietuvoje intelektinės nuosavybės vagys ruošiasi kurti "Piratų partiją". Piratavimu yra vadinamos intelektinės nuosavybės vagystės, tad jau pavadinime pasakyta, koks yra jų tikslas - vogti, imti be atlygio tai, ką sukuria kiti, prieš tų kūrėjų valią.