Šią savaitę išsisiūbavo Šapras. Visokių versijų girdėjom, išskyrus tą, kurios sunkiausia prieiti - atsiprašau. Jis geriau pasakys, kad jam priklauso gert pagal kažkokias gaujos taisykles.

Šią savaitę įsinervinęs Woldemaras Tomaszewskis vimtelėjo, kad Vilnijoje lietuviai turi integruotis, nes ten per amžius buvo lenkų žemės. "Lietuvos ryto" anonimai interpretavo, kad tai iššūkis teritoriniam vientisumui, tačiau jeigu lenkams ten per amžius privačios nuosavybės teise priklausė žemės, tai jų žemės. Bet šios dviprasmybės Tomaszewskis kol kas neišsklaidė.

Adamkus šioj situacijoj turbūt dar kartą tarsteltų apie kadaise buvusius pasakiškus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Apie tuos santykius, kai būdavo apsimetama, kad istorijos prieš II-ąjį pasaulinį nebuvo. Kadangi abiems rūpėjo išlipti iš komunizmo ir vieni kitus rėmėm, reiškia santykiai geri. Tačiau okupacija niekur nedingo, tiesiog abi šalys sėdėjo užslopinusios konfliktą. Nors 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutarty pasmerktas tarpukario smurtas ir Lenkija pripažino Lietuvą su sostine Vilniumi, nepasmerkta okupacija (Lietuva toje sutartyje išsižadėjo pretenzijų į Varšuvą, pripažindama ją Lenkijos sostine). Ir nors vis dažniau lenkai pripažįsta okupaciją buvus, negirdėt apie jos teisėtumą. Taip ir sėdim - vieni neatleidžia, kiti neatsiprašo.

Kaltinti Lenkiją agresija Lietuvoje netgi blogo tono ženklas. Kaip ir klausti kokio nors partinės mokyklos auklėtinio, ar jis gailisi buvęs komunistas. Konservatoriai visada Rusijai primins apie skriaudas, o Lietuvoje kalbės, kad ne skrandis turi būti pirmiausia, o apskritai laisvė, tačiau Aleknaitė-Abramikienė turbūt ir vėl pasakys, kaip man TS-LKD Žirmūnų skyriaus posėdyje, kad mums iš Lenkijos reikia visokių elektros jungčių, paramos dėl elektrinių.

Krikdemė Aleknaitė Abramikienė yra kalbėjusi ir apie tai, kad komunizmas ir rusai nėra tas pats, tačiau ketvirtadienį šnekėjo, kad jeigu kas nors Lietuvoje atsitinka blogai, reikia ieškoti Rusijos. Nes paranojintis TS-LKD įprasta. Turim tikėti be įrodymų.

Šaprai, kam dirbi?

Aleknaitės-Abramikienės pasisakymai prieštaringi kaip antrosios Repsublikos patriarcho Landsbergio. Kartais jis pakalbės kaip tikras humanistas, kad neturime pasistatyti tvoros nuo kaimynų Rytuose, net kad turim pradėti nuo savęs, pagrindinį demokratijos principą, tačiau duodamas interviu interviu "Valstybei" kalba ("Lietuvoje bruzda kontrrevoliucija") taip:

Esu ne kartą sakęs, kad dabar mus užvaldo labiau nei anuomet. Pamenate, užteko dviejų leidinių - "Sąjūdžio žinių" ir "Atgimimo", ir visiems viskas tapdavo aišku?

Laisva rinka, žurnalistų konkurencija - kas tai ir kam tai reikalinga? Turi būti vienas laikraštis su viena nuomone.

Dar kalba, apie Būtingę, patr.Landsbergis:

Ten net muzikantui buvo aiškiai matyti, kur patogiausia, bet vyko keisti dalykai. Garsūs energetikai, architektai svarstė, diskutavo.

Diskutavo akiplėšos... Jeigu prireikia diskutuoti, konservatoriai sako "provokacija". Suprask, nereikia kalbėt, jeigu koks Tomaszewskis nusišneka. Kitas negali turėti nepatogios nuomonės, kitaip tai priešo išmislas.

Dar Landsbergis tame interviu vėl laiko komunistus geru pavyzdžiu, vadina pertvarkas dujų ūkyje perestroika ir revoliucija, o prieštaraujančius tam - kontrrevoliucija, kas šiaip jau visada buvo konservatorių reikalas. Bet man svarbiausia - žurnalistai.

Landsbergis jau suprato, kad ne visi žurnalistai jam lojalūs. Galbūt pamažu pamažu, po 21-erių demokratijos suvoks ir žodžio laisvės svarbą, svarbą to, už ką kovojo.

Šią savaitę Rytas skelbė, kad Estijoje kinui iš valstybės biudžeto skiriama keturis kartus daugiau pašalpa negu Lietuvoje. Autorė lygina ne su Švedija, Danija, Olandija ar Kroatija, bet su Estija, su buvusia kameros drauge. Nes buvusios SSRS valstybės yra vienintelės, su kuriom galima bendrauti. Kai išeini iš sovietinės erdvės ir pagalvoji, gal reikia paprašyt Lenkijos atsiprašymo, pasidaro baisu, koks didelis pasaulis ir kad dabar reikės patiems už save spręst. 2011-ais.

Indiškas šalmas, XVII-XVIII a.

Mičiganas, 1941.

Michael Kenna, Shanghai, 2007

Darren Almond, 1999

Michel de Klerk, 1917, Amsterdamas.

1974, Ohajus, Vandens bokštas.